Saulė nėra tokia vienoda, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos paviršius kaip verdantis puodas padengtas granulėmis, vietomis su liepsnos liežuvius primenančiais protuberantais, o Saulės disko pakraščiuose matomi šviečiančius siūlus primanantys Saulės žibintai. Kartais Saulės paviršių nusėja tamsios dėmės, kurios yra Saulės aktyvumo periodo rodikliai.
Tamsių dėmių vietose protarpiais vyksta skirtingo intensyvumo Saulės žybsniai ir Saulės vainiko masės išmetimai, galintys sukelti geomagnetines audras Žemėje.
Saulės aktyvumas kinta maždaug kas 11 metų. Šie pokyčiai atsiranda todėl, kad kas 11 metų Saulės magnetiniai poliai apsikeičia vietomis. Besiverčiant poliams Saulė pasidaro aktyvi, jos paviršiuje atsiranda tamsių Saulės dėmių.
Tamsių dėmių vietose protarpiais vyksta skirtingo intensyvumo Saulės žybsniai ir Saulės vainiko masės išmetimai, galintys sukelti geomagnetines audras Žemėje.
Apsivertus poliams Saulė vėl aprimsta.
Tokio Saulės aktyvumo minimumo metu tamsios dėmės paprastai visai išnyksta nuo Saulės paviršiaus ir vėl atsiranda, pradėjus verstis magnetiniams poliams. Besiverčiant magnetiniams poliams, Saulės magnetinio lauko jėgų linijos būna taip suraizgytos, kad į Saulės paviršių išlenda pavienės magnetinių linijų grupės. Tose vietose atsiranda tamsių dėmių poros: viena dėmė toje vietoje, kur magnetinės linijos išeina į paviršių, o kita dėmė – kur magnetinės linijos vėl grįžta į Saulės gelmes.
Pastaruoju metu Saulė vis dar yra aktyvioje 24-to Saulės ciklo fazėje ir po truputį artėja prie aktyvumo minimumo. Tačiau pastarojo ciklo metu Saulės aktyvumas buvo daug silpnesnis nei ankstesnių ciklų metu. Be to, labiausiai mokslininkus glumino tai, kad Saulės aktyvumo minimumas tarp 23-io ir 24-o ciklų net trejais metais buvo ilgesnis, nei paprastai. Vadinasi, 23-ias Saulės ciklas truko ne vienuolika, o keturiolika metų. Toks Saulės elgesys labai nustebino mokslininkus, nes tuo metu buvę Saulės modeliai nieko panašaus neprognozavo.
Pagal analogiją su istoriniais Saulės aktyvumo kitimais ir procesais, stebimais Saulės paviršiuje bei viduje, mokslininkai nuogąstauja, kad 25-as ciklas vėluos dar labiau, nei 24-as. Arba Saulės aktyvumas gali pereiti į dešimtmečius trunkantį aktyvumo minimumą, kaip buvo nutikę 1645–1715 metais (Maunderio minimumas).
Be abejo, toks Saulės elgesys turės poveikį ir Žemei. Galimas klimato atšalimas, kartais vadinamas mažuoju ledynmečiu. Maunderio minimumo metu Europoje klimatas atvėso tiek, kad žiemos periodais Temzės upė Londone pasidengdavo ledu.
Šiais laikais klimato atšalimas dėl Saulės pokyčių turėtų būti sušvelnintas anglies dvideginio (CO2) kiekio atmosferoje didėjimu ir vis stiprėjančiu „šiltnamio efektu“.
Saulę nuolatos stebi kosminiai teleskopai, tokie kaip SDO, STEREO, Hinode arba Solar-B, ir antžeminiai teleskopai. Pastaraisiais metais 24-ojo ciklo metu yra padaryta nemažai atradimų, tiriant Saulę ir joje vykstančius procesus. Į juos atsižvelgiama, tobulinant kompiuterinius Saulės modelius. Ar nauji Saulės modeliai pasitvirtins, parodys kitas 25-tas Saulės aktyvumo ciklas.
Erikos Pakštienės paskaita „Artimiausia žvaigždė Saulė“ vyks mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ metu, rugsėjo 14 d. 16 val. VU Planetariumo Žvaigždžių salėje (Konstitucijos pr. 12 A, Vilnius).
