Saulę laikome didžiuliu ugnies kamuoliu, visą amžinybę degančiu ir tiekiančiu mums šilumą, šviesą ir gyvybę. Tačiau kas nutiktų, jei, hipotetiškai šnekant, norėtume Saulę užgesinti? Esame pratę ugnį gesinti vandeniu, tai gal ir Saulę pavyktų užgesinti, pasitelkus pakankamai daug vandens?
Branduolinė sintezė
Kalbant paprastai, saulėje vyksta ne degimas, kurį esame pratę matyti Žemėje, o branduolinė sintezė, kai veikiant didžiuliam slėgiui ir temperatūrai, vienų atomų branduoliai virsta kitų, sunkesnių elementų atomų branduoliais.
Žvaigždėse labiausiai paplitusi reakcija, kai vandenilio izotopų atomai susijungia į helio atomus. Prieš aiškinantis toliau, panagrinėkime kaip veikia branduolinė sintezė:.
Įsivaizduokime, kad iš kažkur pavyko gauti tiek vandens, kad jo rutulys būtų tokio dydžio, kaip Saulė. Taip, tai neįmanoma, tačiau hipotetiškai tarkime, kad galime tiek vandens gauti. Kadangi kosmose šalta, tas vanduo tikriausiai būtų sušalęs, tačiau kas nutiktų, jei tą ledo rutulį stumtelėtume link Saulės? Ar tai būtų savotiškas ledinio vandens kibiro iššūkis Saulei?
Žinoma, vos prisiartinęs prie Saulės atmosferos, ledo rutulys išgaruotų ir išsisklaidytų. Tad, tai būtų pirmoji kliūtis – kaip nors nukreipti neįtikėtiną vandens garų kiekį link Saulės branduolio. O jei tai pavyktų, ar Saulę pavyktų užgesinti su tiek vandens?
Kaip matėme aukščiau, pagrindinis branduolinės sintezės kuras yra vandenilis. Vienoje vandens molekulėje yra du vandenilio atomai, tad užuot užgesinę Saulę, šliūkštelėjome jai dar kuro! Sveikinimai, pasiekėme tikslą, priešingą užsibrėžtam.
Tiesą sakant, branduolių sintezės reakcija prasidėtų jau pačiame Saulės dydžio vandens rutulyje. Jo paties gravitacija sutrauktų vandenį į centrą, kuris dėl to įkaistų ir pradėtų vykti vandenilio virtimo heliu reakcija.
Jei kokiu nors būdu vis dėlto pavyktų tokį vandens kamuolį sujungti su Saule, ji taptų dar karštesnė ir šešis kartus šviesesnė.
Vandenyje 89 procentus masės sudaro deguonis. O Saulės vidutinis tankis 1,4 karto didesnis už vandens. Tad, paėmus Saulės tūrį vandens, jo masė bus 1/1,4=0,71 Saulės masės, ir jame bus 0,71*0,89=63 proc. Saulės masės deguonies ir 8 proc. procentai Saulės amsės vandenilio. Saulėje yra 0,74 Saulės masės vandenilio ir 0,24 Saulės masės helio.
Taip gautume 1,7 Saulės masės žvaigždę, kurios 48 procentus masės sudarytų vandenilis, 37 procentai deguonies ir 14 procentų helio (1 procentas lieka sunkesniems elementams). Ar tokia žvaigždė degtų? Taip, tačiau joje vyktų kitokia sintezė, nei Saulėje… Tai būtų melsvai balta žvaigždė, skleidžianti daugiau ultravioletinių spindulių. Be to, Žemę pasiektų šešis kartus daugiau šilumos, dėl ko biosfera išdegtų, o vandenynai išgaruotų.
Tad, lieti vandenį Saulėn tikrai nėra gera mintis.
Geresnis sprendimas
Gera naujiena, kad tokios karštos žvaigždės, kuriose vyksta sunkesnių elementų (anglies, azoto, deguonies) sintezės reakcijos, užgęsta daug greičiau, nei lėtai žioruojančios, kaip mūsų Saulė. Jos tegyvena kelis milijonus metų, o po to sprogsta kaip supernovos. Tam tikra prasme, pažvelgus į kosminį kalendorių, nužudėte Saulę, tik ne greitai ir dramatiškai, o dar pasimėgaudami jos kančia.
Šiaip jau yra būdas užgesinti Saulę vandeniu, bet prisireiktų tiek pat daug vandens, kiek jau aptarėme. Tik šį kartą reikėtų įgreitinti tą vandenį ir pasiųsti į Saulę beveik šviesos greičiu. Taip nebūtų „užgesinta“ jokia liepsna, bet Saulė būtų suardyta ir didelio karštų dujų kamuolio neliktų.
Tiesą sakant, tam nebūtina naudoti vandenį – tokiomis sąlygomis bet kas Saulę išjungtų.
Žinoma, tai reikštų ir visos gyvybės sušalimą, o nelaikomos Saulės gravitacijos planetos be tikslo skrietų per Visatą.
Tad, Saulės užgesinimas, be abejo, įdomus mintinis eksperimentas, bet praktiškai tai prilygtų savižudybei!
