Tačiau tai – tik retorinis klausimas. Klimato kaitai visiškai nesvarbu, ar ja tikite, ar ne – ji tiesiog vyksta. Bet be vieno žinduolio pagalbos jos, bent jau dabartiniu geologiniu laikotarpiu, nebūtų.
„Didžiausią pokytį daro žmogus – vykdydami savo ūkinę veiklą, didiname šiltnamio efekto dujų atmosferoje koncentraciją, todėl ir esame tokioje situacijoje. Pagal visus požymius galima neabejotinai sakyti, kad žmogus yra pagrindinė priežastis, lėmusi oro temperatūros kilimą per pastaruosius kelis dešimtmečius“, – sako Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius, Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas Egidijus Rimkus.
Ir iš tikrųjų, geriau pagalvojus, turėtume atsipūsti, kad tai vyksta būtent dėl homo sapiens – juk kitu atveju vargu, ar turėtume bent kažkiek kontrolės. Kita vertus, baisu, kad „kai pasaulis pagaliau visa tai įsisavins, mes daug ko nebegalėsime pakeisti ir pasekmės gali būti iš tikrųjų katastrofiškos“.
O klimato krizės skaičiai – iškalbingi. Šių metų gegužės 15-ąją buvo užfiksuotas naujas anglies dvideginio (CO₂) kiekio atmosferoje rekordas – 415,26 milijoninių dalių. Paskutinį kartą tokie CO₂ kiekiai, skaičiuojama, atmosferoje tvyrojo prieš kelis milijonus metų, kuomet, pavyzdžiui, vandens lygis buvo 2-3 metrais aukštesnis, o modernių žmonių nebuvo nė kvapo.
Dar nesuvokiame tikrosios klimato kaitos grėsmės. Kai Lietuvoje kenčiame karščius ir sausras, visi praneša, kad va, klimato kaita. Kai tik ateina šalti orai, reakcija atvirkštinė: kokia gi čia klimato kaita, pažiūrėkit, kaip šalta.
„Išaugęs CO₂ kiekis atmosferoje mūsų organizmo tiesiogiai neveikia, tačiau veikia per klimato pokyčius, – aiškina E.Rimkus. – Pagal geologinius analogus, vaizdas atrodo pakankamai grėsmingai, nes šiltnamio dujų kiekis bei temperatūros svyravimai yra pakankamai sinchroniški, o tai reiškia, kad globali oro temperatūra turėtų kilti ir toliau.“
Pokalbyje su daugiau nei 20 metų klimatą tiriančiu E.Rimkumi šnekuosi apie sudėtingą klimato kaitos veikimo principą, situaciją Lietuvoje bei ateities prognozes ir galimus bei esamus problemos sprendimo būdus.
– Galbūt pradėkime nuo to, kas yra klimato kaita ir kaip ji veikia? – paklausiau profesoriaus E.Rimkaus.
– Sudėtingas klausimas. Pasakyti, kaip veikia klimato kaita yra sunku, nes poveikių yra labai daug ir įvairių. Formaliai klimato kaita yra apibūdinama kaip ilgamečio orų režimo pokyčiai.
Tai nėra kažkoks vienkartinis orų ar klimatinis įvykis, kuris sukelia ekstremalius pojūčius ar pavojų. Dažnai įsivaizduojame, kad jei atsitiko kažkas neįprasto, tai jau kalta klimato kaita; tačiau nebūtinai yra taip – ekstremalūs klimato įvykiai atsitinka nuolat, nesvarbu, ar klimatas keičiasi, ar ne. Kai kalbame apie klimato kaitą, kalbame apie ekstremalumo stiprėjimą bei, svarbiausia, tokių įvykių pasikartojimo dažnumą, taip pat ir apie palaipsnius įvairių klimatinių rodiklių (pvz., temperatūros) pokyčius. Temperatūra vienais metais gali būti aukštesnė, kitais – žemesnė, tačiau jeigu, tarkim, lygindami dviejų skirtingų trisdešimtmečių temperatūrą matome, kad ryškėja tam tikros tendencijos, galima sakyti, kad keičiasi klimatas.
– Keliais laipsniais planeta jau spėjo sušilti?
– Galima skaičiuoti labai įvairiai, bet sutinkama, kad globali temperatūra išaugo maždaug 1 °C.
– Atrodo, kad vienas ar du laipsniai yra visai nežymus skaičius, tačiau realybė yra kitokia. Kodėl tai yra taip pavojinga?
– Pavojinga todėl, kad mes nežinome, kur einame, nežinome, kaip tai sustabdyti. Mes gyvename pakankamai subalansuotoje gamtinėje sistemoje, esame prisitaikę prie tam tikrų sąlygų. Kalbant globaliu mastu, vienas laipsnis jau daro pakankamai stiprų poveikį daugeliui pasaulio regionų. Mano, kaip klimatologo, požiūriu vienas laipsnis yra labai svarbus todėl, kad jis išbalansuoja esamą sistemą. Įsivaizduokite verdantį vandenį – jei padidiname šiek tiek temperatūrą, vanduo pradeda burbuliuoti dar stipriau ir visa sistema tampa mažiau stabili. Galiausiai mes esame gana tankiai apgyvendinę jūrų pakrantes, tad net ir, atrodytų, nežymus jūros lygio kilimas gali ir užlieti šalia vandens esančius miestus.
– Vienas iš labiausiai studijuojamų klimato kaitos reiškinių yra grįžtamasis ryšys. Kaip veikia šis fenomenas ir kodėl jis yra toks svarbus?
– Ko gero, geriausia tokius dalykus paaiškinti pavyzdžiu. Įsivaizduokite – yra tam tikros teritorijos, kurias didžiąją metų dalį dengia sniegas. Sniegas pasižymi tokia savybe – šviežiai iškritęs jis dėl savo baltos spalvos gali atspindėti net 90 procentų saulės spinduliuotės atgal į kosmosą. Tačiau po sniegu yra žemė, kuri, priešingai nei sniegas, sugeria didžiąją dalį spindulių, ir taip žemė šyla.
Jeigu kyla oro temperatūra ir sniegas pradeda tirpti, ypač tose vietose, kurias didžiąją metų dalį dengia sniegas, keičiasi visas energetinis balansas – žemė pradeda sugerti daugiau šilumos, ji įšyla, o kartu su ja ir oras. Sušyla oras, tirpsta sniegas ir ledynai, dar daugiau žemės plotų sugeria saulės spindulius ir vėl iš naujo – veikia toks užburtas ratas. Tai vadinama teigiamuoju grįžtamuoju ryšiu. Dar vienas chrestomatinis pavyzdys: pagrindinės šiltnamio efekto dujos yra vandens garai, augant oro temperatūrai ore daugėja ir vandens garų, o tie patys vandens garai prisideda prie temperatūros augimo. Yra ir neigiamų grįžtamojo ryšio pavyzdžių: kuo labiau žemė ar kūnas įšyla, tuo daugiau į aplinką yra išspinduliuojama energijos, o tai stabdo klimato kaitą. Apskritai yra šeši ar septyni svarbiausi grįžtamieji ryšiai (ir daug mažiau svarbesnių), tačiau, mūsų nelaimei, didžiausią poveikį daro teigiamieji.
– Nors 2015-aisiais pasaulio šalių pasirašytas Paryžiaus susitarimas suteikė didžiulės vilties, tačiau rezultatų nematyti iki šiol. Kodėl?
– Be abejo, politiniai sprendimai yra labai svarbūs, nes jiems nesant, būtų apskritai sunku siekti savo tikslų klimato kaitai švelninti. Tačiau, mano galva, žmonija daro per mažai. Kodėl? Todėl, kad dar nesuvokiame tikrosios klimato kaitos grėsmės. Kai Lietuvoje kenčiame karščius ir sausras, visi praneša, kad va, klimato kaita. Kai tik ateina šalti orai, reakcija atvirkštinė: kokia gi čia klimato kaita, pažiūrėkit, kaip šalta. Yra daug vietų pasaulyje, kur apie klimato kaitą nešnekama iš viso arba ji nėra prioritetizuojama. Kol visas pasaulis nesuvoks, kad tai yra milžiniška grėsmė, sunkiai įsivaizduoju, kaip bus galima tą pakeisti.
Tam, kad pradėtume reaguoti, tikriausiai klimato kaita turėtų vykti dar greičiau. Tam, kad mes suspėtume reaguoti, viskas turėtų vykti lėčiau. Tačiau jeigu viskas vyktų dar lėčiau, tada turbūt dar dažniau sakytume „po manęs nors ir tvanas“. Pasaulyje yra begalės problemų, kurias reikia spręsti čia ir dabar – skurdas, terorizmas ir panašiai. Klimato kaita yra tokia problema, kurią, iš pirmo žvilgsnio, galima atidėlioti – jei ne šiais, tai kitais metais skirsim tam dėmesio, pinigų. Tačiau taip neturėtų būti, nes gresia milžiniškas pavojus daugeliui gyvenimo sričių.
– Pakalbėkime plačiau apie Lietuvą. Pirmosios šios vasaros dienos viršijo karščio rekordus. Minėjote, kad pavieniai klimato įvykiai negali būti vadinami klimato kaita. Tačiau galbūt tada galėtume teigti, kad tokie orai yra pavyzdys, kokių vasarų Lietuvoje reikėtų tikėtis netolimoje ateityje?
– Negirk vasaros, kol ji birželio vidury (juokiasi). Nežinia, kokia bus likusi vasaros dalis. Galime prisiminti 2017-ųjų vasarą: tada turėjome sausrą iki pat Joninių, tačiau nuo liepos pradžios iki rugsėjo pabaigos vyravo lietingas laikotarpis. Lietuvoje labiausiai gąsdina ekstremalūs orų įvykiai, kurie jau dabar yra aiškiai pastebimi ir ateityje tikriausiai bus dar dažnesni.
Pavyzdžiui, žiemos gali būti ilgos, pakankamai šiltos, tačiau protarpiais temperatūra gali staiga nukristi iki -20 °C ir laikytis savaitę ar dvi, o tai yra daug pavojingiau nei tada, kai ištisą žiemą būna -5 °C ar -7 °C. Žiemų temperatūrų svyravimai yra didesni negu vasarų: žiemą vieno laipsnio pokytis yra mažiau pastebimas negu vasarą. Tarkime, jeigu vidutinė žiemos temperatūra prieš 50 metų buvo -6 °C, dabar ji yra apie -2 °C ar -3 °C. Toks trijų laipsnių pakilimas yra pastebimas, tačiau ne taip aiškiai juntamas. Tačiau jeigu liepos mėnesio vidutinė temperatūra yra, tarkim, ne 17 °C, o 20 °C, pokytis yra labai stiprus.
Lietuvoje karščio banga yra fiksuojama tada, kai tris dienas iš eilės temperatūra būna virš 30 °C. Galbūt ne visoje Lietuvoje mus kasmet kamuoja karščio bangos, tačiau Vilniuje kone kiekvieną vasarą fiksuojame 30 °C temperatūrą, ko anksčiau tikrai nebūdavo. Šių metų vasara dar tik prasidėjo, tačiau birželio mėnesį jau buvo apie keturios ar penkios dienos, kuomet termometro stulpeliai viršijo 30 °C.
– Baltijos jūros vandens lygis stabiliai kyla. Per pastaruosius 50 metų vandens lygis ties Klaipėda padidėjo apie 16 cm. Ar Lietuvos pajūrio miestams reiktų susirūpinti? Kokie galimi scenarijai laukia Baltijos jūros krantų?
– Skaičiuojama, kad jei staiga nepradės intensyviai tirpti Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai, globalus jūros lygis per šimtą metų neturėtų pakilti daugiau nei metru. Kalbant apie Baltijos jūrą, per šimtą metų galima tikėtis apie 50 ar 60 cm vandens lygio pakilimo.
Be abejo, tai daro didelį poveikį visai pakrančių ekosistemai, bet aš nemanau, kad jis bus katastrofiškas. Taip, kažkaip reikės tvarkyti mūsų paplūdimių ruožus, tačiau abejoju, ar bus užlietos didesnės pakrantės teritorijos. Aišku, reikės molų ar kitų infrastruktūros elementų tam užkirsti kelią. Kita vertus, jei prie pakilusio vandens lygio pridedame stipresnes audras su aukštomis bangomis, viskas susideda į gana nemažą riziką.
– Nepaisant mokslininkų perspėjimų, planetos didžiausias ir daugiausiai skirtingų gyvybės rūšių turintis Amazonijos atogrąžų miškas ir toliau sparčiai kertamas. Gegužės mėnesį buvo iškirsti 739 kvadratiniai kilometrai, o tai galima prilyginti dviejų futbolo stadionų plotui per minutę. Lietuvoje taip pat vos ne kiekvieną dieną galima perskaityti apie planus kirsti medžius. Kodėl medžiai tokie svarbūs kovojant su klimato krize ir kaip reikėtų juos saugoti?
– Klimato kaitos požiūriu miškai yra labai svarbūs. Medžiai gyvybės ratą palaiko sugerdami anglies dvideginį ir išleisdami deguonį – tai vadinama fotosinteze. Medžiuose sukauptas didelis anglies kiekis. Be abejo, bet kur vykstantys miškų kirtimai kelia grėsmę. Tačiau, ko gero nebus taip, kad mes visiškai nekirsime miškų, bet būtų labai gerai, jei jų vietoje pradėtų augti kiti (o taip, deja, nėra).
Visgi pagrindinė problema iškyla tada, kai nukirsti medžiai yra sudeginami. Jeigu, tarkime, mediena nebūtų „paleista į orą“, o naudojama produkcijai, pavyzdžiui, baldams gaminti ir panašiai, kur anglis galėtų išsilaikyti dešimtmečius ar šimtmečius, tada galbūt kažkiek būtų galima pateisinti kirtimus. Kalbant apie pasaulinę situaciją, toje pačioje Amazonijoje kertama ne todėl, kad medienos trūktų vietos gyventojams, o todėl, kad reikia naujų žemdirbystės plotų, o tai nėra gerai.
Šiltesnės žiemos tikrai reiškia mažesnę šildymo sąskaitą. Tačiau nepamirškime ir to, kad pasauliniu mastu daugiausiai energijos išleidžiama ne šildymui, o kondicionavimui.
Kalbant apie miestus, tai aš nesu miesto planavimo ekspertas, tad nežinau, kiek tie kirtimai pagrįsti. Galbūt vienas ar du medžiai nėra tokie aktualūs klimato kaitos atžvilgiu, tačiau svarbiausia yra pats požiūris į medžių kirtimus. Jeigu būtų laikomasi taisyklių, susitarimų, medžiai atsodinami, tada tikriausiai tai nebūtų didelė problema.
– Jūs jau apie tai buvote užsiminęs, bet galbūt pakomentuosite plačiau. Dažnas lietuvis mano, kad nors klimato kaita ir vyksta, Lietuvos ji nepalies. Kartais netgi bandoma įrodyti, kad Lietuvai klimato kaita išeis į naudą, nes reikės mažiau mokėti už šildymą, bus galima „pasilepinti šiluma“ ir geriau augs uogos. Ką atsakytumėte?
– Tai nėra visiška netiesa. Kai kalbame apie prisitaikymą prie klimato kaitos, visada turime galvoje kovą prieš grėsmes, tačiau pamirštame, kad iš pasikeitusių klimato sąlygų galime gauti ir naudos.
Taip, Lietuva gali gauti naudos – šiltesnės žiemos tikrai reiškia mažesnę šildymo sąskaitą. Tačiau nepamirškime ir to, kad pasauliniu mastu daugiausiai energijos išleidžiama ne šildymui, o kondicionavimui. Vairuotojai puikiai žino, kaip padidėja degalų sąnaudos, kuomet įjungiamas kondicionierius – tai yra brangus ir daug energijos reikalaujantis malonumas. Lengviau yra sušildyti nei atvėsinti. Ta pati problema matoma ir mokyklose – buvo kalbama apie apšiltinimus, o dabar jau reikia diegti kondicionavimo sistemas. Vargu, ar patalpų kondicionavimo sąnaudos būtų mažesnės nei šildymo.
Taip pat mes džiaugiamės ilgomis vasaromis – praktiškai gali atsigulti paplūdimyje gegužės vidury ir gulėti iki pat rugsėjo pabaigos. Jeigu reikėtų kažkur investuoti, galbūt reiktų pasirinkti turizmo sektorių, ypač pajūrį. Kita vertus, mes nesame Latvija ar Estija – turime tik 99 kilometrus pakrantės, o antropogeninė apkrova gali būti milžiniška. Jau dabar po aktyvių liepos ir rugpjūčio mėnesių sunkiai atsigauname, o ką jau kalbėti, jeigu žmogus galėtų ten nenutrūkstamai praleisti penkis ar šešis mėnesius. Įdomu, koks būtų poveikis visai pakrantės zonai ir ekosistemai, kuri ir taip yra stipriai veikiama žmonių. Esu tikras, kad jis nebūtų teigiamas.
Jau dabar žmonės, vadinami klimato pabėgėliais, migruoja iš kraštų, kur darosi nebeįmanoma gyventi. Tikrai nebus taip, kad „Lietuva gyvena atskirai ir mūsų niekas neliečia“.
Kalbant apie žemės ūkį, esame skaičiavę, kad šiltesnis klimatas turėtų padėti. Visgi tuo pat metu didėja ekstremalių orų rizika. Tikriausiai sunkiai atsiminsime metus, kuomet žemdirbiai būtų sakę, kad viskas pavyko idealiai – laiku pasodinta, gerai subrendo, puikiai nuimtas derlius. Vis kažkas trukdo – tai sausra, tai lietus, tai vėl sausra.
Didžiausias minusas – poveikis gamtinei aplinkai. Pats žmogus gali gana greitai prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų, tačiau gyvūnai, augalai prisitaiko ne taip lengvai. Visgi ir žmonių sveikata bus paveikta. Lietuviai yra pripratę prie keturių metų laikų, šaltų žiemų, šiltų vasarų, o dabartinės klimato sąlygos tikriausiai bendrai mus kažkiek išbalansuoja. Prisideda viskas – karščio bangos, sausros, užterštumas, kenkėjų plitimas, ligos, tokios kaip maliarija, kurios iki tol plito tropiniuose reginiuose, o dabar, ateinant tropiniams orams į Lietuvą, gali pasiekti ir mus.
Galbūt Lietuva ir yra tokioje pasaulio vietoje, kur klimato kaita neatsilieps taip katastrofiškai kaip, tarkime, pietų Azijoje ar Afrikoje, bet mes visi puikiai suprantame, kad gyvename globaliame pasaulyje: įtaka gali būti pajuntama per prekių ar paslaugų kainas; jau dabar žmonės, vadinami klimato pabėgėliais, migruoja iš kraštų, kur darosi nebeįmanoma gyventi. Tikrai nebus taip, kad „Lietuva gyvena atskirai ir mūsų niekas neliečia“.
– Ar Lietuvoje kažkokiais būdais kovojama prieš klimato kaitą? Kas turėtų būti daroma?
– Mes esame Europos Sąjungos dalis, ir viskas, ką mes darome, mano supratimu, yra susiję su tuo faktu, kad būtent tokią politiką propaguoja ES. Labai norėčiau tikėtis, kad jeigu ES nežengtų jokių žingsnių ar nespaustų visų savo narių imtis priemonių, Lietuva jų imtųsi savarankiškai. Nesu tikras, ar taip ir atsitiktų, sunku spekuliuoti šiuo klausimu.
Visgi ES klimato kaitos klausimu yra pasaulinė lyderė, tad tai, ką daro ES, turėtų daryti ir Lietuva – prisijungti prie įvairių iniciatyvų, reikšti norą padėti. Žinoma, visada smagu, kai mes skatiname alternatyvios, šiuo atveju vėjo energijos kultūrą.
Mes taip pat turėtume permąstyti mūsų transporto sistemą – gaila, kad Lietuvoje nėra gerai išvystytas geležinkelio transportas, kuris yra mažiau taršus nei automobiliai. Kiek žinau, šiuo metu mums sunkiausiai sekasi tvarkytis būtent transporto ir žemės ūkio sektoriuose. Aišku, sprendimai, susiję su klimato kaitos stabdymu ar CO₂ emisijų mažinimu Lietuvoje sukelia menkiausią rinkėjų pasitenkinimą, tad juos priimti dažnai reikia stiprios politinės valios.
Tad svarbiausia, ką turėtų daryti mokslininkai, aplinkosaugininkai, aktyvistai yra žmonių švietimas – aiškinti taip, kad kiekvienas suprastų, kad klimato kaita yra tikra problema. Žinoma, mes turime tai daryti ne dėl to, kad ES taip pasakė, o todėl, kad tai yra globalus galvos skausmas.
– Atsiranda ir neįprastų būdų spręsti klimato kaitos problemą. Kalbama apie technologijas, kurios išsiurbtų tam tikrą kiekį CO₂ iš atmosferos. Taip pat, kadangi vienas didžiausių teršėjų yra žemės ūkio sektorius, o ypatingai karvės, kurios išleidžia didžiulius kiekius metano, yra siūloma į jų dietą įtraukti džiovintų jūros dumblių. Skaičiuojama, kad toks būdas metano emisijas sumažintų net 99 procentais. Jūsų galva, ar verta imtis tokių priemonių, ar visgi jos tik dar labiau išbalansuotų esamą situaciją?
– Nežinau, iš kur tų jūros dumblių prisiveši į Lietuvą (juokiasi). Galbūt nekankinkime tų mūsų karvių, kurių ir taip turbūt nėra labai daug. Kalbant apie technologijas, jos tikriausiai egzistuoja, o jei ir ne, nebūtų sunku jas sukurti. Problema yra tame, kad iki šiol ištraukti tam tikrą kiekį anglies dvideginio iš atmosferos kainuoja brangiau, nei neišmesti.
– Dėl dabartinės klimato krizės mėgstama kaltinti industrializaciją, jos pradininkus. Tačiau pusė šiuo metu atmosferoje esančio CO₂ buvo išmesta vos per paskutinius trisdešimt metų. Kitaip sakant, maždaug nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, žmonija spėjo padaryti neatstatomos žalos. Dar kitaip sakant, tai padarė viena karta. Ar norint, kad ateitis būtų šviesi ir švari, viena karta turės ir išspręsti šią problemą?
– Nežinia, ar viena karta būtų pajėgi tai padaryti. Visgi, kai iškyla didelė problema, žmonija paprastai ją su didesniais ar mažesniais nuostoliais išsprendžia. Ta pati karta, kuri prieš trisdešimt metų pradėjo sparčiai didinti CO₂ emisiją, tikriausiai net neįsivaizdavo, kad pasaulis atrodys taip, kaip atrodo dabar. Sunku pasakyti, ko bus pasiekta technologijos srityje per artimiausius dešimt ar dvidešimt metų.
Tačiau jokiu būdu negalima sakyti, kad kas nors kitas visa tai išspręs – gali būti, kad taip bus, bet jeigu ne? Jeigu mes gyvensim taip, kaip gyvenam dabar – su visomis savo emisijomis ir nuolatiniu jų didėjimu – tai greičiausiai nieko gero nebus. Jeigu per artimiausius trisdešimt metų neišrasime kažkokių technologijų ir jų nepanaudosime, labai abejoju, ar turėsime galimybę tai sustabdyti per tokį trumpą laiko tarpą.
– Dažnai sakoma, kad norint kažką pakeisti, reikia pradėti nuo savęs. Kalbant apie klimato kaitą, svarbiau individualūs pasirinkimai ar kolektyviniai sprendimai?
– Individualūs pasirinkimai parodo paties žmogaus požiūrį, tačiau, mano galva, svarbiau yra kolektyviniai sprendimai. Globalių susitarimų reikia, tačiau daug griežtesnių, nei egzistuoja dabar. Šalys pasirašo įvairias sutartis, tačiau apie realias sankcijas dėl neveiksnumo nesu girdėjęs. Jeigu yra pasirašomas susitarimas, turi būti pasiektas ir įgyvendinimas.
Kalbant apie individualius pasirinkimus, labais svarbu mažinti vartotojiškumą – mažiau daiktų, viešasis transportas, taupesnis energijos vartojimas namuose. Viskam, ką mes suvartojame pagaminti reikalingas tam tikras energijos kiekis. Kol kas mūsų energija – ar šiluminė, ar elektros – yra daugiausia išgaunama iš fosilinio kuro, o tai ir yra priežastis, kodėl mes po truputį šylame.
– Per pasaulį vilnija jaunų žmonių streikai prieš klimato kaitą, į gatves išeina milijonai. Lietuvoje šešiolikmetės Gretos Thunberg inspiruoti „Fridays for Future“ protestai irgi organizuojami, kol kas susirenka iki tūkstančio žmonių. Jūsų galva, ar tai naudinga, ar visgi reikėtų šią problemą adresuoti kažkokiu kitu būdu?
– Esu nustebintas, kaip jauniems žmonėms rūpi ekologinės problemos. Jie rūpinasi savo aplinka, galvoja apie tai, ką valgo, tikrina maisto etiketes. Tačiau lygiai taip pat jaunimui rūpi ir klimato kaita – jie yra aktyvesni, imlesni informacijai, turi inovatyvesnių idėjų.
Daugeliu atveju jauni žmonės gali labiau paveikti savo tėvus nei tėvai juos, tad kai vidutinio amžiaus žmonės susiduria su tokia savo vaikų veikla, galbūt patys susivokia, kad tai nėra vaikų žaidimas, o tikra problema. Jaunimo aktyvumas yra viena iš dėlionės dalių, kuri yra labai svarbi.
– Jei turėtumėte supergalią, kuria galėtumėte sustabdyti ar pristabdyti klimato kaitą, ką pirmiausia darytumėte?
– Manau, kad globaliu mastu turėtų būti įvestas visuotinis CO₂ mokestis. Į bet kokios prekės, pagamintos bet kuriame pasaulio krašte kainą turėtų įeiti tam tikra suma, apskaičiuota pagal tai, kiek buvo išmesta CO₂ į atmosferą ją gaminant.
Aš esu tikrai labai nuoširdus visuotinio CO₂ mokesčio užtarėjas. Iš tikrųjų, šį mokestį mes jau mokame – pažiūrėkite į savo lėktuvo bilietus, ten labai aiškiai parašyta, kiek jūsų perkėlimas iš taško A į tašką B išmeta anglies dvideginio ir kiek tai kainuoja. Žinoma, tos sumos yra gerokai per mažos. Manau, kad toks mokestis turėtų būti pritaikytas viskam – šildymui, maistui ir panašiai. Tačiau šio mokesčio esmė nėra susižerti kuo daugiau pinigų – juo būtų siekiama, kad gamintojai pereitų prie alternatyvių energijos šaltinių.
