Archeologai ištyrė 664 kapus 40 kvadratinių kilometrų zonoje, kurioje buvo 44 laidojimo vietos. Jie užfiksavo 192 lazdeles su pervertais kaulais.
Išmatavę radioaktyviosios anglies kiekį kauluose ir nendrių stulpeliuose, tyrėjai galėjo nustatyti, kada šie stulpeliai buvo sukurti, mat radioaktyvioji anglis kaupiasi, kai organizmas yra gyvas, tačiau mirus organizmui ji pastoviu greičiu skyla į azotą.
Atlikę analizę, tyrėjai nustatė, kad slanksteliai ir stulpai buvo rasti tarp 1450 ir 1650 m. po Kristaus, t. y. tuo metu, kai inkų imperija žlugo, o Europos kolonizatoriai stiprino savo valdžią, rašoma naujame tyrime.
Tai buvo sukrėtimų ir krizių laikotarpis, kai ispanai dažnai išniekindavo vietinių gyventojų kapavietes, o činčai galėjo vėl aplankyti apiplėštas kapavietes ir suverti stuburo kaulus ant nendrių, taip pagerbiant išniekintus mirusiuosius.
„Tai, kad jų yra 192 ir kad jie plačiai paplitę – jų randame visame Činčos slėnyje – vienu lygmeniu reiškia, kad kelios žmonių grupės koordinavo savo veiksmus ir bendrai reagavo, kad ši įdomi praktika buvo laikoma tinkamu elgesio su išniekintais mirusiųjų kūnais būdu“, – „Live Science“ sakė J.Bongersas.
Kadaise Činčos karalystėje gyveno apie 30 tūkst. žmonių, ji klestėjo maždaug 1000-1400 m. po Kr. ir galiausiai XV a. pabaigoje susijungė su Inkų imperija. Tačiau atvykus europiečiams ir atnešus badą bei epidemijas, Činčų skaičius sumažėjo iki 979 namų ūkių 1583 m., teigiama tyrime. Istoriniuose dokumentuose užfiksuota, kad ispanai dažnai plėšdavo činčų kapus visame slėnyje, vogdavo auksą ir vertingus artefaktus, naikindavo arba išniekindavo palaikus.
Kadangi Andų kultūrose buvo vertinamas mirusiojo kūno vientisumo ir išbaigtumo išsaugojimas, labiausiai tikėtina, kad Činčos gyventojai grįždavo į apiplėštus kapus ir tokiu būdu rekonstruodavo išsklaidytus palaikus, kad bandytų išsklaidytiišniekintų palaikų vaizdą.