Šis galutinis skaičius buvo gautas subendrinus dvi tiriamųjų grupes. Vienoje grupėje, kurioje tiriameji gavo dvi pilno dydžio vakcinos dozes, nustatytas 62 proc. apsaugos nuo simptomų efektyvumas. Antros grupės tiriamieji dėl dozavimo klaidos gavo perpus mažesnę pirmąją vakcinos dozę. Ir joje apsauginis vakcinos efektyvumas pasiekė 90 procentų.
Rezultatas – labai įdomus. Kodėl mažesnis vakcinos kiekis sukėlė efektyvesnį imuninį atsaką? Tą gali paaiškinti vakcinos veikimo principas. Ir tai gali reikšti, kad yra būdų padidinti šios (ir kitų panašiu principų veikiančių) vakcinos efektyvumą.
Kaip veikia Oksfordo universiteto vakcina?
Esminis vakcinų veikimo mechanizmo elementas – paciento imuninės sistemos „supažindinimas“ su atpažįstama ligą sukeliančio veiksnio (patogeno, kuris gali būti virusas ar bakterija) dalimi. Moksle tas imuninės sistemos atpažįstamas veiksnys yra vadinamas antigenu. Imuninė sistema, beveik atsitiktiniu būdu generuodama baltymus, ieško tą antigeną atpažinti galinčių antikūnų, kol suranda tokį, kuris antigeną atitinka tarsi raktas spyną. Kartais į procesą įtraukiamos ir T ląstelės, kurios aktyvuojamos tam, kad sunaikintų mūsų pačių organizmo ląsteles, užkrėstas patogenu.
Tuomet kai kurios imuninės sistemos B ir T ląstelės įsimena efektyvų antikūną generuojančią genų seką. Ir jeigu kada nors ateityje paskiepytas asmuo susidurs su patogenu, panašiu į tą, kuris sukėlė pirmąjį imuninį atsaką, imuninės atminties ląstelės, aplenkdamos atsitiktinio antikūnų generavimo procesą, greitai pradės efektyvių antikūnų gamybą, todėl gerokai greičiau atakuos patį patogeną ir jau užkrėstas mūsų organizmo ląsteles. Tokiu atveju žmogus dažnai net nepajus, kad negaluoja.
Iš esmės skiepijimą galima vadinti kontroliuojamu ligos imitavimu: imunitetas ligai išsivysto, o pati liga – ne. Praėjus kelioms savaitėms nuo paskiepijimo, kai jau susidaro efektyvaus antikūno kodą saugančios B ir T ląstelės, žmogus tampa atspariu ligai. Tam tikrų vakcinų efektyvumui užtikrinti reikia dviejų jos dozių – antroji užtikrina, kad apsaugą nuo patogeno įgytų gerokai didesnė populiacijos dalis, nei po pirmosios injekcijos.
Kalbant jau konkrečiai apie vakcinas nuo COVID-19, jos yra kuriamos keliais skirtingais principais, kurių bendras galutinis tikslas yra tas pats – supažindinti žmogaus imuninę sistemą su viruso antigenu. Kai kurios vakcinos – pavyzdžiui, kiniškos „Sinovac“ ir „Sinopharm“ – yra gaminamos viso, inaktyvuoto SARS-CoV-2 viruso pagrindu. Kitos gi paciento organizmui perduoda tik instrukcijas pačiam pasigaminti specifinį koronaviruso fragmentą – viruso paviršiuje esantį spygliuką, per kurį jis jungiasi prie žmogaus ląstelių ir kuris pasižymi itin ryškiomis antigeno savybėmis.
Pastarosiose vakcinose yra tik dalis viruso genetinio kodo. Ji yra pristatoma į žmogaus ląsteles, kurios tą kodą nuskaito ir vykdo perduotas instrukcijas – gamina viruso spygliuko baltymą. Kai kurie gamintojai, tokie, kaip „Pfizer/BioNTech“ ar „Moderna“, tą genetinį kodą organizmui pateikia informacinės RNR grandinės pavidalu. Kiti, tokie, kaip Oksfordo universitetas ir „AstraZeneca“, tą genetinę medžiagą perneša su nežalingu virusu (konkrečiai Oksfordo vakcinos atveju – žmonėms grėsmės nekeliančiu šimpanzių slogos adenovirusu, kuris buvo genetiškai modifikuotas taip, kad negalėtų daugintis). Pastarosios vakcinos yra vadinamos vakcinomis su virusiniu vektoriumi (galima jį vadinti nešikliu).
Kaip vakcinos kūrimo principas gali lemti efektyvumą?
Kol kas nėra žinoma, kodėl mažesnė pirmoji Oksfordo vakcinos dozė lėmė didesnį jos efektyvumą, bet svarstoma, kad tai galėjo lemti būtent virusinis vektorius.
Kuomet žmogui suleidžiama vakcina su virusiniu vektoriumi, imuninė sistema generuoja atsaką ne tik į tai, ką mokslininkai norėjo pernešti su tuo virusu (t. y. genetinę medžiagą, kuri imuninę sistemą supažindina su antigenu-taikiniu), bet ir atakuoja patį virusą. Vadinasi, imuninis atsakas gali išsivystyti tiek, kad sunaikintų dalį antrosios dozės – dar iki jai paveikiant organizmą. Toks sunkumų keliantis efektas imunologijoje žinomas jau senokai.
Tačiau mažesnė pirmoji vakcinos dozė gali lemti tai, kad nesusidaro pakankamai stiprus imuninės sistemos atsakas prieš virusą-vektorių, todėl antroji vakcinos dozė savo darbą atlieka netrukdomai ir pasiekiamas stipresnis efektas prieš pernešamą antigeną ir todėl imuninė sistema, neišmokusi pulti nešiklio, kur kas geriau išmoksta pulti pavojingo viruso antigeną. Jeigu paaiškės, kad ir konkrečiai šiuo atveju būtent tai lėmė mažesnės dozės didesnį efektyvumą, mokslininkams teks užduotis dozavimą suderinti taip, kad būtų pasiektas maksimalus imuninis atsakas.
Įdomu tai, kad Rusijos „Sputnik V“ vakcinos kūrėjai iš anksto pagalvojo, jog organizmo reakcija į pakartotinį kontaktą su antigeną pernešančiu virusu gali tapti kliūtimi generuojant atsparumą virusui SARS-CoV-2, todėl sugalvojo kitokį sprendimą. Šioje dvidozėje vakcinoje panaudoti du skirtingi žmogaus adenovirusai – Ad26 ir Ad5. Vienas pirmoje dozėje, kitas – antroje. Tokia heterologinė (hibridinė) vakcina su skirtingais vektoriais turėtų patikimiau užtikrinti, kad imuninė sistema nesunaikins SARS-CoV-2 antigeno nešiklio.
Rusijos Gamalėjos mokslinių tyrimų centras, kuriame buvo sukurta „Sputnik V“ vakcina, skelbia, jog jų produkto efektyvumas po dviejų dozių yra 90 procentų. Tačiau susirūpinimą kelia tai, kad dar nebuvo viešai publikuoti recenzuoti šios vakcinos klinikiniai tyrimai. Bet „AstraZeneca“, remdamasi šia idėja, pradėjo bandyti hibridinį vakcinavimo grafiką – pacientus pirmą kartą skiepyti su savo vakcina, o antrą – su „Sputnik V“ doze, kurioje nešiklis yra Ad26 adenovirusas: tikimasi, kad toks hibridizavimas leis padidinti britiškos vakcinos efektyvumą.
