Tačiau dabar, pagal PSO pranešimus, atsparumo vaistams lygis pasiekė pavojingą reikšmę, o gyventojai nesupranta padėties rimtumo. „Quartz“ parengė paprastą paaiškinimą, kodėl dabar, praėjus beveik šimtui metų nuo penicilino atradimo, bakterijos tęsia puolimą.
Remiantis dabartinėmis prognozėmis, nuo tokių atsparių antibiotikams bakterinių infekcijų 2050 metais mirs po 10 milijonų žmonių kasmet
Vartojami gydytojo išrašyti antibiotikai veikiausiai užmuš ne visas bakterijas, kovai su kuriomis jis skirtas, ypač, jei nutraukėme antibiotikų kursą ne tada, kada pasakyta, o pasijutę geriau. Tada organizme lieka stipriausieji – bakterijos, išgyvenusios vaisto poveikį. Remiantis dabartinėmis prognozėmis, nuo tokių atsparių antibiotikams bakterinių infekcijų 2050 metais mirs po 10 milijonų žmonių kasmet – daugiau, nei kartu nuo vėžio (8,2 mln) ir diabeto (1,5 mln).
Be to, per pastaruosius 40 metų naujų antibiotikų gamyba smarkiai sumažėjo. Pažvelgus į JAV duomenis, matosi, kaip naujų preparatų rinkoje daugėjo iki devintojo dešimtmečio pabaigos, šis skaičius ėmė mažėti (kiekvienas kvadratėlis – vienas antibiotikas). „Quartz“ mano, kad dėl to iš dalies kaltas ir mažas antibiotikų pelningumas gamintojams – jei lyginsime, tarkime, su vaistais nuo lėtinių ligų.
Dauguma atsirandančių antibiotikų – anksčiau sukurtų preparatų modifikacijos. Tokie išvediniai reikalingi – jie gali veikti geriau, nei pirmtakai, arba turėti mažiau pašalinių efektų, arba geriau kovoti su egzistuojančiomis atspariomis infekcijomis, – tačiau naujų infekcijų gydymui reikia naujų, originalių antibiotikų.
Medicina nuolat atrasdavo unikalius antibiotikus nuo penkto iki aštunto dešimtmečio, bet po 1975 metų JAV rinkoje pasirodė vos trys nauji preparatai. Tai reiškia, kad gydytojai jau kelis dešimtmečius infekcijas gydo senų vaistų išvediniais.
Daugumai šių vaistų bakterijose jau išsivystė atsparumas. Kartais šis procesas trunka keletą dešimtmečių, kartais, vos metus, tačiau laikui bėgant praktiškai visi žinomi preparatai praranda savo specifinį priešinfekcinį veikimą.
Kuo plačiau naudojami antibiotikai, tuo didesnė tikimybė, kad bakterijos taps jam nejautrios. Todėl, pavyzdžiui, Švedija nuo 1994 metų tikslingai mažina gydytojų išrašomų receptų antibiotikams skaičių: kaip matoma iš grafiko, šioje šalyje receptų antibiotikams tūkstančiui gyventojų išrašoma kelis kartus mažiau, nei JAV. Sergamumas šalyje dėl to nepadidėjo, o atsparių antibiotikams infekcijų sumažėjo.
Švedijos pavyzdį nagrinėja ir kitos šalys: kovos su atspariomis antibiotikams bakterijomis nacionalinis planas buvo sukurtas JAV; savo globalią strategiją jau seniai pateikė PSO; Europoje veikia nejautrumo vaistams stebėjimo programa CAESAR (Central Asian and Eastern European Surveillance of Antimicrobial Resistance).
Tačiau naujo antibiotiko sukūrimas ir pateikimas į rinką gali trukti iki dešimties metų ir kainuoja 300 mln. dolerių, todėl sveikatos apsaugos organizacijos su superbakterijomis kovoti ne tik mokslinių laboratorijų lygyje: medikams ir įstatymų leidėjams PSO rekomenduoja atsakingai skirti antibiotikus ir mažinti jų vartojimą ne tik medicinoje, bet ir žemės ūkyje, paprastiems žmonėms patariama nepiktnaudžiauti stipriais preparatais, vartoti juos tik paskyrus gydytojui ir laikytis paskirto gydymosi kurso trukmės.
