Pasaulis dar neapsivertė aukštyn kojomis? Kodėl taip yra? Kodėl uogos yra visai ne uogos, o visokios daržovės, pasirodo, uogos?
Ogi todėl, kad šiuo atveju taikoma griežtai moksliška uogų klasifikacija, rašo livescience.com.
Mokslinės nomenklatūros ir žmogiško suvokimo skirtumai atsirado dėl to, kad žmonės kai kuriuos vaisius uogomis pavadino tūkstantmečiais anksčiau, nei mokslininkai sugalvojo tikslius klasifikacijos kriterijus, sako Kalifornijos universiteto Devise (JAV) augalų biologė Judy Jernstedt. Paprastai žmonių sąmonėje uogos – tai maži, nesunkiai sutrinami vaisiai, kuriuose galima nuskinti nuo augalų. Bet tikslūs moksliški klasifikavimo kriterijai, anot J.Jernstedt, yra gerokai sudėtingesni.
Tam, kad vaisius galėtų būti vadinamas uoga, jame turi būti ne mažiau nei dvi sėklos. Taigi, vyšnia, kurioje yra tik viena sėkla, taip pat nėra uoga.
Kalbant botaniniais terminais, uoga turi turėti tris skirtingus sluoksnius: egzokarpą (išorinę luobelę), mezokarpą (minkštimą) ir endokarpą (vidinį sluoksnį, gaubiantį sėklas). Pavyzdžiui, vynuogės luobelė yra egzokarpas, jos skanioji, mėsingoji dalis yra mezokarpas, o dalinai suskystėjęs centras, kuriame susikaupę sėklos – endokarpas, aiškino J.Jernstedt.
Tokia pati trijų sluoksnių struktūra būdinga ir kitoms uogoms – pavyzdžiui, bananams ar arbūzams. Tik kad jų egzokarpas yra sukietėjęs, netinkamas valgyti ir mūsų vadinamas žieve.
Be to, tam, kad vaisius galėtų būti vadinamas uoga, jame turi būti ne mažiau nei dvi sėklos. Taigi, vyšnia, kurioje yra tik viena sėkla, taip pat nėra uoga, sako J.Jernstedt. Anot jos, vyšnios ir kiti mėsingi vaisiai su odele ir viena centrine sėkla yra priskiriamos kaulavaisiams.
Be to, kad būtų priskiriami uogoms, vaisiai turi išsivystyti iš vieno žiedo, turinčio vieną mezginę. Kai kurie augalai – pavyzdžiui, mėlynės – turi žiedus su viena mezgine. Tad mėlynė yra tikrų tikriausia uoga, sako botanikė. Taip pat iš žiedo su viena mezgine išsivysto pomidorai, paprikos tipo pipirai, baklažanai, spanguolės, kiviai, tad jie taip pat yra uogos.
O kai kurie augalai – tokie, kaip braškės, žemuogės, avietės išsivysto iš žiedų su daugiau nei viena mezgine.
„Avietės yra susiskaidę į tuos nedidukus subvienetus. Kiekvienas iš šių subvienetų susidaro iš atskiros mezginės. O kiekvienas subvienetas atskirai iš tikrųjų turėtų būti vadinamas kaulavaisiu“, – aiškina J.Jernstedt.
Kiekviename kaulavaisyje yra po vieną sėklą – dėl to valgant avietes ar gervuoges jos traška tarp dantų. O šių vaisių struktūra verčia juos klasifikuoti kaip sujungtinius kaulavaisius. Braškė taip pat yra sujungtinis vaisius, tačiau ją sudaro ne daug kaulavaisių, o mažos, ovalios sėklytės, prikibusios vaisiaus išorėje,
Apelsinai priskiriami uogų potipiui, vadinamam citrinvaisiais, sakė Kornelio universiteto (JAV) uogų veisėja Courtney Weber. Kaip ir paprastos uogos, apelsinai turi tris atskirus sluoksnius, dvi ar daugiau sėklų, išsivysto iš vieno žiedo su viena mezgine. Tačiau citrusiniai vaisiai yra suskaidyti į atskirus segmentus. Ši savybė atskiria juos nuo kitų vaisių ir uogų bei suteikia potipio statusą, sako C.Weber.
Apskritai paėmus, uogų kategorizavimas „šiek tiek chaotiškas“, sako J.Jernstedt. „Ir mokslininkai taip pat jaučiasi. Vis atsiranda bandymų pradėti taikyti kokią nors naują vaisių klasifikaciją. Tik kad tie bandymai trunka jau porą amžių, tai nereikėtų tikėtis, kad pokyčių bus artimiausiu metu“, – sakė mokslininkė.
Kitaip tariant, gali būti sunku tiksliai suklasifikuoti visus gamtos turtus, kurie vystosi nenumatydami, kad gali kelti kokių nors komplikacijų mokslininkams.
„Žiediniai augalai sugalvojo daugybę būdų brandinti sėklas ir jas išplatinti. Šie mums skanūs mėsingi vaisiai – tai tik vienas iš būdų paskatinti gyvūnus tas sėklas suvalgyti ir jas natūraliu būdu išplatinti“, – vaisių skanumo priežastį paaiškina C.Webber.
