Iš tiesų, anksčiau visi gydytojai dėvėjo baltą aprangą. Priežastis yra labai paprasta - balta spalva simbolizuoja švarą. Kuomet buvo suvokta, kad nešvarumai sukelia infekcijas, ligoninės staiga tapo kur kas švaresnėmis. Juk lengviau pastebėti, kad baltas chalatas yra suteptas nei, tarkim, marga ar raudona apranga. Tačiau 20 amžiaus pradžioje chirurgai ėmė dėvėti žalius chalatus. Kodėl? Todėl, kad žalia yra raudonos priešingybė.
Žalia spalva mažiau vargina akis (dar viena priežastis, kodėl mokyklų rašymo lentos yra būtent žalios). Chirurgai turi valandų valandas sutelkti dėmesį, o juk viskas žmogaus kūne yra vien raudoni atspalviai. Smegenys prie to pripranta ir nustoja skirti panašius atspalvius. Žmogaus rega yra pagrįsta spalvų kontrastais, todėl per kurį laiką vis sunkiau įžiūrėti skirtingas detales. Žalios spalvos chalatai kažkur periferiniame lauke tarsi atgaivina regėjimą, jį vėl paaštrina.
Ilgą laiką žiūrint į raudoną spalvą, žalia ir taip pradeda vaidentis. Gydytojai jau seniai pastebėjo, kad ilgą laiką sutelkus dėmesį į raudoną spalvą ir vėliau pažvelgus į baltą, ji atrodys žalsva. Tai blaško dėmesį ir dar labiau vargina akis. Taip yra dėl to, kad balta spalva iš tikrųjų yra viso spektro mišinys. Spektras turi būti subalansuotas, kad koks nors daiktas atrodytų baltas. Jei vienas iš atspalvių dominuoja, tokią spalvą ir matysime. Kai gydytojas ilgą laiką žiūri į žmogaus vidų, jis praranda jautrumą raudonai spalvai. Pažvelgus į baltą chalatą jis pamatytų žalią spalvą, nes ji yra priešinga raudonai, kurią chirurgo akys jau matytų silpniau.
Taigi, žali chalatai atgaivina regėjimą, nesukuria blaškančių žalių „vaiduoklių“, nevargina akių ir vis tiek atrodo labai švarūs. Aišku, dabar chirurgai dažnai dėvi ir kitų spalvų aprangą, tačiau baltos - niekada. Ir daugelis vis tiek sutinka, kad žalia spalva šiam darbui yra tinkamiausia.
Beje, prieš tai, kai paplito žinios apie bakterines infekcijas ir švaros naudą, chirurgai netgi didžiavosi savo purvinais, kruvinai ir smirdinčiais chalatais. XIX amžiuje apie tai buvo juokaujama: „ar budelis prieš kirsdamas galvą irgi turi pasidaryti manikiūrą?“ O vienas žymiausių ano laikmečio chirurgų Robertas Listonas galūnių amputavimo operacijas siekdavo atlikti kiek įmanoma greičiau, todėl dažnai kruviną peilį įsidėdavo tarp dantų.
