Naujausią tyrimą publikavo recenzuojamas žurnalas „Royal Society’s Philosophical Transactions B“. Jo autoriai nusprendė patikrinti idėją, kad bjaurėjimasis yra „intuityvusis mikrobiologas“, kuris aplinkoje ieško potencialių infekcijos šaltinių ir motyvuoja žmones jų vengti. „Bjaurėjimąsi galima vertinti kaip mūsų imuninės sistemos dalį, veikiančią elgsenos lygyje“, – sakė tyrimo bendraautoris, Brunelio universiteto (Londonas) Kultūros ir evoliucijos centro tiriamosios psichologijos specialistas Mícheális de Barra. Ir nors tai nėra nauja idėja, anot mokslininkų, iki šiol būta nedaug pastangų aiškiai susieti pasibjaurėjimo šaltinius su infekcijų šaltiniais.
Taigi, M. de Barra su kolega Valu Curtisu iš Londono Higienos ir tropinės medicinos mokyklos sukūrė metodą, leidusį įvertinti bjaurėjimąsi, lemiamą ligų. Jie tyrimo dalyvių paprašė įvertinti savo reakciją susidūrus su 70 skirtingų situacijų, kaip antai beplaukės katės lietimas, šašuotų pirštų lietimas, pūliavimas iš lytinių organų. Įvertinus atsakymus buvo sukurta nauja sistema, kuri galimai leis atsakyti į klausimus apie tai, kuo ir kodėl žmonės bjaurisi.
Pagal tiriamųjų atsakymus V.Curtisas ir M. de Barra nustatė šešias bjaurėjimąsi sukeliančių veiksnių kategorijas: prasta higiena (snargliuotos servetėlės, prastas kūno kvapas, nešvarus tualetas namuose), gyvūnai ir kenkėjai (tarakonai, žiurkės), lytinė elgsena (prostitucija, paleistuvystė), neįprasta, keista išvaizda (nutukimas, nesimetriški veidai, amputuotos kūno dalys, skurdas, švilpiantis kvėpavimas), randai ar akivaizdūs infekcijų požymiai, pūvantis, sugedęs maistas.
Teorija, aiškinanti, dėl ko jaučiame pasibjaurėjimą yra neabejotinai įdomi. Ir nors priežastis, kodėl bjaurimės, suprasti nesudėtinga, šios savybės atsiradimo procesas nėra paprastas. Anot M. de Barra, bjaurėjimasis yra „vienu metu biologinis, emocinis ir kultūrinis dalykas, neabejotinai jungiantis genetinius ir išmokstamus veiksnius“. Pavyzdžiui, raupų pūslės pasibjaurėjimą sukels beveik kiekvienam žmogui, nes instinktyviai žinome, jog tai yra prastos sveikatos ženklas. Kita vertus, vieno žmogaus sena, sudėvėta sofa, išmesta į gatvę kitam žmogui gali būti tikras lobis, galimai netgi tapsiantis svetainės pažiba.
„Mintis valgyti iš švaraus šuns dubens kelia pasibjaurėjimą dėl išmoktų asociacijų“, – teigia M. de Barra. Tai, kas mums žalinga ar nežalinga fiziologiškai, gali priklausyti nuo genų, tačiau per ilgamečius santykius su aplinka ir kitais žmonėmis išmokstame, kaip kalibruoti ir priderinti savo elgesį prie aplinkos. Taigi, nors minėtos šešios kategorijos gali plačiai aprėpti didžiąją dalį bjaurasčių, kiekvienas konkretus žmogus, dažnai priklausomai nuo jo gyvenamosios aplinkos, gali į šias kategorijas reaguoti skirtingai ar papildyti jas kitais dalykais.
Majamio universiteto (JAV) psichologijos profesorė Debra Lieberman, įvertinusi naujojo darbo rezultatus, mano, jog tyrimo autoriai tiksliai užfiksavo svarbiausius pasibjaurėjimo sukėlėjus, nes jie susiję su vartojimu ir kontaktu, tačiau yra viena pastebima išimtis: seksas. Tyrimo autoriai bjaurėjimąsi seksu supaprastina iki elementarios formulės: žmonės, o ypač moterys, neigiamai vertina paleistuvavimą arba tokius lytinio gyvenimo įpročius, kurie yra vertinami kaip „nenormalūs“, nes tokie veiksmai rodo, jog potencialus partneris veikiausiai gali būti užsikrėtęs kokia nors lytiškai plintančia ar kitokia užkrečiama liga – o tai žalinga ir potencialiems partneriams, ir visiems jų palikuonims.
D.Lieberman įsitikinusi, kad kalbant apie seksą pernelyg akcentuojamas ligų vengimas ir ignoruojami kiti lytinės traukos veiksniai. Ji teigia, kad lytinis pasibjaurėjimas yra „labai atskirta bjaurėjimosi sritis, kurios pagrindas yra mūsų pačių vertinimas, kiek seksualumo požiūriu yra vertingi kiti žmonės“. Kitaip tariant, kurie reprodukcijos partneriai gali perduoti geriausius genus, o ne kurie neužkrės lytinėmis ligomis. Taigi, lytinis pasibjaurėjimas labiau sietinas su žmonėmis, kurių genai vėlesnėse kartose yra nepageidautini, o ne su žmonėmis, kurie tuo metu yra ne pačios geriausios sveikatos būklės. Dėl tos priežasties žmonėms būdingas bjaurėjimasis šeimos nariais lytinių santykių kontekste: net jeigu jie yra sveiki, mums žinoma, kad tokių porų palikuonys dažniau būna apsigimę.
Be to, bjaurėjimąsi gali kompensuoti daugybė kitokių procesų. Pavyzdžiui, jei koks nors jūsų šeimos narys pradeda gausiai vemti, pirminė bjaurėjimosi reakcija gali paskatinti sprukti kuo toliau. Tačiau giminystės ryšys paskatins prieiti arčiau ir bandyti padėti. Giminystės ryšiai turi įtakos požiūriui į seksualinę ir kontaktinę elgseną, tačiau kai kuriais atvejais jie sukelia priešingas reakcijas vien dėl specifinės informacijos.
„Bjaurėjimasis yra ne vienintelė sistema, lemianti mūsų elgseną. Tačiau ji atlieka esminį vaidmenį trijose didelėse elgsenos srityse: valgyme, lietime ir poravimesi“, – sakė D.Lieberman.