Iš esmės yra trys priežastys. Viena jų – vieta, kur įsipjaunate popieriumi. Dažniausiai taip nepasiseka pirštams, o būtent jų galuose turime daugiau skausmo receptorių nei bet kur kitur kūne.
„Pirštų galais mes tyrinėjame pasaulį, su jais atliekame nedideles ir kruopštumo reikalaujančias užduotis, – BBC aiškino dermatologė Hayley Goldbach iš Kalifornijos universiteto. – Tad logiška, kad ten turime daug nervų galūnių. Tai tarsi saugumo mechanizmas.“
Šios nervų galūnės praneša smegenims (per skausmo pojūtį) apie aukštą temperatūrą, pavojingus chemikalus, spaudimą, kuris gali pažeisti odą, ir pan.
Antra priežastis – pats popierius. Nors mums atrodo, kad popieriaus kraštai yra lygutėliai kaip peilis, tačiau jei į juos pažvelgtumėte per mikroskopą, jie atrodytų greičiau kaip dantytas pjūklas. Tad kai įsipjaunate, popierius iš tiesų drasko ir plėšo jūsų odą.
Galiausiai – įsipjovimai popieriumi paprastai nebūna tokie gilūs, kad pradėtų veikti natūralūs kūno gynybos procesai. Jie pakankamai gilūs, kad pradrėkstų viršutinius odos sluoksnius ir pasiektų skausmo receptorius, bet ne tiek, kad žaizdelė daug kraujuotų. Tai reiškia, kad kraujas iškart neplūsteli į sužeistą vietą tam, kad apsaugotų ir pradėtų gydyti žaizdą. Jūsų nervai lieka atviri ir toliau siunčia skausmo signalus smegenims. Be to, rankomis naudojamės nuolat, tad žaizdelė vis – nors ir nedaug – tampoma.
Visa tai lemia, kad įsipjovimai su popieriaus lapu yra neproporcingai skausmingi.
„Scientific American“ taip pat teigia, kad gali suveikti ir psichologinis efektas – mūsų galvose skausmas tampa gerokai aštresnis, nes jį sukelia toks nedidelis ir, atrodytų, nepavojingas daiktas.
