Eksploatacijos istorija
Raketų variklių RD-180 tiekimas JAV tapo nuolatinių apkalbų objektu. Pačioje Rusijoje mokslinio-gamybinio susivienijimo (MGS) „Energomaš“ kūrinys netgi yra tam tikras „JAV atsilikimo ir RF pirmenybės“ simbolis. Amerikoje RD-180 naudojimas irgi sukėlė nemažai triukšmo. Tai susiję visų pirma su šalių tarpusavio santykių pablogėjimu ir tradiciškai aršiai Amerikos nacionalinius interesus ginančių politikų – „vanagų“ – pozicija.
Neseniai alyvos į ugnį šliūkštelėjo „The Wall Street Journal“, pareiškęs, kad rusiškus variklius JAV kariškiai nori naudoti bent iki 2024 metų. O šiais metais amerikiečių „United Launch Alliance“ (bendra „Boeing“ ir „Lockheed Martin“ įmonė, gaminanti raketas „Atlas 5“) iš „Energomaš“ gaus solidžią, daugiau nei 30-ies vienetų, RD-180 variklių partiją.
Tad, kas iš tiesų yra šis nesantaikos obuolys? RD-180 yra dviejų kamerų skysto kuro raketinis variklis. Jis buvo sukurtas praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje, tačiau netgi tuo metu vadinti jo visiška naujiena nebuvo galima. Variklio bazei panaudotas sovietinis RD-170, kurio kūrimas prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje. Būtent jis naudotas raketoje-nešėjoje „Energija“ — galingiausioje iš visų kada nors sukurtų sovietinių raketų. Be abejonės, itin sėkminga tuo metu konstrukcija suteikė patobulintai versijai naują kelialapį į gyvenimą, ir dešimtojo dešimtmečio sunkumai jai lemtinga kliūtimi netapo.
RD-180 varikliai pradėti eksploatuoti 2000-aisiais ir naudojami iki šiol. Tačiau, kitaip, nei įprasta manyti, visiškos JAV priklausomybės nuo šių variklių nėra. Jungtinės Valstijos RD-180 naudoja tik pirmoje sunkiosios raketos-nešėjos „Atlas 5“ pakopoje. Antroje ir trečioje pakopoje įrengti „grynai amerikietiški“, „Rocketdyne“ kompanijos sukurti, RL-10A-4-2.
Amerikiečių aktyviai naudojamai raketai „Delta IV“ rusiškų variklių apskritai nereikia. Ten naudojami amerikietiški RS-68A ir RL-10B-2. Na, ir pabaigai svarbiausia: raketų ir kosminės srities lyderis — „SpaceX“ kompanija — pirmoje ir antroje „Falcon 9“ raketų pakopoje naudoja naujus savos gamybos skystų degalų variklius „Merlin 1D+“ ir „Merlin 1D+ Vacuum“. Tai šiuolaikiški, pažangiųjų technologijų gaminiai, kuriuos JAV galės naudoti dar ne vieną dešimtmetį. Jie veikiausiai bus naudojami dar ilgai po to, kai bus atsisakyta ir RD-180, ir minėtų RL-10 (kurie šiaip jau irgi toli gražu nėra nauji).
RD-180 — ne vienintelis JAV naudotas rusiškas raketinis variklis. Bendroje amerikiečių ir ukrainiečių raketoje „Antares“ vienu metu buvo montuojamos JAV licencijuotos variklio NK-33 modifikacijos (AJ26-58, AJ26-62). Naujausio modernizuotos raketos versijos paleidimui naudoti naujesni RD-181 varikliai.
Ir visgi, RD-180 naudojimas vienoje iš pagrindinių amerikiečių raketų JAV kelia nepasitenkinimą. „Atlas 5“ raketą amerikiečiai naudoja taip pat ir strateginiais tikslais. Būtent ji buvo keturis iš penkių kartų panaudota, iškeliant orbitinį „Boeing X-37“ lėktuvą — ko gero paslaptingiausią mūsų laikų kosminį aparatą. Daugelio solidžių ekspertų nuomone, jis yra ne kas kita, o kovinio kosminio lėktuvo prototipas. Žvalgybos ir karinių palydovų iškėlimo į orbitą našta taip pat dažnai gula ant „Atlas 5“ pečių.
Norint, tai galima pavadinti „JAV vyriausybės netoliaregiškumu“. Bet veikiausiai tai yra tiesiog amerikietiškas pragmatizmas. Kaip dažnai būna su rusiškais gaminiais, kurių technologijos sukurtos dar sovietmečiu, RD-180, vakarietiškais masteliais, gan nebrangūs. 2010 metais vienas toks variklis kainavo 9 mln. dolerių. Dabartinė tiksli kaina nežinoma, tačiau daugelyje šaltinių įvardijama 11–15 milijonų dolerių suma. Tuo tarpu pirmoje raketos „Delta IV“ pakopoje naudojamo skysto kuro variklio RS-68 kaina buvo maždaug 20 mln. dolerių.
Kitas sunkumas – technologinis. Vieną variklį pakeisti kitu, smarkiai nepakeičiant raketos konstrukcijos ir neaukojant jos charakteristikų, ne taip jau paprasta. Taigi, laukti staigaus „patriotizmo proveržio“ iš „Atlas 5“ kūrėjų vargu ar verta.
Žinoma, JAV valdžia galėtų įsakymais uždrausti naudoti RD-180. Bet ne viskas taip paprasta. Jau dabar raketos „Falcon 9“ paleidimas Pentagonui kainuoja maždaug 90 mln dolerių. Tai brangiau, nei komerciniai raketų paleidimai, bet pigiau nei kariniai „Atlas 5“ paleidimai. Jei JAV valdžia uždraustų „United Launch Alliance“ naudoti RD-180, „Atlas 5“ startai paprasčiausiai liautųsi. Tai suduotų skaudų smūgį „United Launch Alliance“ — pagrindiniam „SpaceX“ konkurentui — ir taptų dar vienu svarbiu žingsniu link raketinių kosminių skrydžių rinkos monopolizavimo, ko Baltieji rūmai stengiasi išvengti. Tokiu atveju gali nukentėti nacionalinis saugumas, jau nekalbant apie tai, kad bet kokia monopolija kenkia ekonomikai.
Nauji laikai — nauji varikliai
Tačiau amerikiečiai rado išeitį — naujus variklius. Dabar „United Launch Alliance“ aktyviai kuria „Atlas 5“ įpėdinę – raketą „Vulcan“. Bendradarbiaudama su „Blue Origin“, įmonė kuria ir naują deguonies–metano variklį BE-4, kurį norima panaudoti naujojoje raketoje. 2017 metų kovo mėnesį vienas BE-4 buvo prarastas bandymų metu, tačiau pagal viską sprendžiant, gaminio likimui tai nepakenks. Dabar pirmas raketos su BE-4 startas planuojamas ne anksčiau nei 2019 m.
Be to, kompanijoje „Aerojet Rocketdyne“ kuriamas dar vienas amerikietiškas ateities variklis — AR1. Sako, jis kuriamas ne taip intensyviai, kaip BE-4. Tačiau AR1 projektas turi savų privalumų. Pavyzdžiui, jį galima montuoti ne tik į „Vulcan“ raketą, bet ir į „Atlas 5“ vietoje RD-180 – jis irgi skysto kuro uždaro ciklo variklis. Kurui bus naudojamas žibalas, oksidavimui – deguonis. BE-4, kaip minėta, naudoja skystą metaną.
Žodžiu, JAV raketų gamintojai turi iš ko rinktis. Ir ko gero galima neabejoti, kad pasirinkimą jie atliks ne RD-180 naudai. Yra manančių, kad rusiški raketų varikliai gali būti paklausūs Kinijoje. Tačiau tai jau tema kitoms diskusijoms. Bendradarbiavimas su Kinija toli gražu ne visada garantuoja „dividendus“ Rusijai.
