Situacija yra pažįstama daugeliui. Atrodo, kad nieko baisaus nenutiko, o mes tiesiog nesusivaldome ir pradedame kelti balsą. Vėliau suvokiame, kad taip gali būti ir dėl to, kad esame alkani. Bet kodėl taip yra?
Psichologai pasakytų, kad visi žmonės yra šiek tiek pikti. Mus nuolat kas nors erzina, tačiau sąmoningai galime atskirti smulkmenas nuo to, kas iš tiesų svarbu. Tai yra, mes sugebame matyti platesnį paveikslą - kas, kad iš rankų iškrito ir sudužo kavos puodelis - nereikės daug laiko užsiplikyti naują. Tačiau tam, kad taip savo kontroliuotume, reikia energijos, kurią mūsų kūnas gauna iš gliukozės.
Gliukozę žmogaus kūnas pasigamina iš angliavandenių. Ji yra reikalinga mūsų energijai, tačiau dalis jos paliekama atsargoms kaip riebalai ar glikogenas. Tai, žinoma, yra gerai, nes padeda mums išgyventi laiką, kuomet maisto trūksta. Tačiau šios atsargos nėra lengvai pasiekiamos. Kuomet žmogus yra alkanas, krenta jo gliukozės kraujyje lygis ir smegenys pristabdo serotonino gamybą.
Serotoninas dažnai vadinamas laimės hormonu - jis padeda mums jaustis gerai. Kai jo trūksta, mums sunku susikaupti, jaučiamės nelaimingi ir, aišku, viskas erzina. Mums trūksta energijos save kontroliuoti, o ir laimės hormono lygis yra mažesnis nei įprasta. Tuo metu nukritęs kavos puodelis atrodo kaip didelė nelaimė, nes mums sunku susivokti, kad puodelių spintelėje yra dar tikrai ne vienas, o ir laiko užsiplikyti dar vieną tikrai turime.
Evoliucinės biologijos specialistai tai aiškina ir kaip signalą, jog reikia kuo greičiau pasirūpinti maistu. Kylantis pyktis gamtoje gali tapti motyvacija medžioti ar gintis. Tačiau mūsų socialiame pasaulyje viskas vyksta kitaip - tiesiog reikia nusiraminti ir užkąsti. Mokslininkai teigia, kad net ir šaukštelis cukraus ar koks nors saldintas gėrimas gali padėti, jei aplink nėra maisto.
Taigi, kai kitą kartą pradėsite jaustis alkani, pasistenkite suvokti, kad tai turės įtakos ir jūsų elgesiui. Visgi, nepamirškite ir to, kad jūs vis tiek esate atsakingas už savo veiksmus, todėl pasistenkite išvengti situacijų, dėl kurių po sočių pietų vėliau teks atsiprašinėti.
