Tuneliai įprastai tiesiami po kalnais arba po vandeniu. Jie gali būti taip giliai, kad iki jų radijo bangos tiesiog neprasibrauna ir visa tai yra suprantama. Filmuose vis dar dažnai naudojamas motyvas, kuomet herojus nebegali kalbėti telefonu, nes patenka į tunelį. Tačiau kartais net labai ilguose tuneliuose, nutiestuose po didžiuliais uoliniais kalnais nenutyla nei muzika, nei telefonas.
Dar praėjusiame amžiuje kai kuriuose tuneliuose imta montuoti AM signalo stiprintuvus. Kažkur tunelio išorėje įrengiama radijo antena, kuri fiksuoja radijo signalą ir jį perduoda į tunelio sienose sumontuotus siųstuvus. Šiuolaikinės sistemos stiprina ir FM signalus, ir netgi padeda mobiliesiems telefonams išlaikyti gerą ryšio kokybę. Tačiau tai tikrai nėra daroma vien dėl vairuotojų patogumo.
Įprastai tarnybos gali perimti šių siųstuvų transliacijas, kad paskelbtų kokią nors svarbią informaciją. Juk kai kurie tuneliai yra ne vieno kilometro ilgio, juose gali pasitaikyti ir eismo įvykių, apie kuriuos reikia informuoti vairuotojus. Taip pat svarbu, kad veiktų vairuotojų telefonai, kad šie galėtų pranešti apie įvykius, išsikviesti pagalbą.
Kita vertus, kai kurie tuneliai natūraliai palaiko FM signalą vien dėl to, kad yra gana trumpi. Kartais kalnuose kieti paviršiai išsidėsto taip, kad FM signalas yra atspindimas į tunelio vidų. Tiesa, sąlygos, kad tai suveiktų, turi būti labai specifiškos, o pats tunelis – trumpas.
Signalo stiprintuvai įprastai montuojami ilgesniuose tuneliuose arba ten, kur eismas yra itin intensyvus. Technologija nėra labai sudėtinga ar brangi, tačiau jai sureguliuoti reikia šiek tiek laiko, kad vairuotojai negirdėtų trukdžių ir radijo imtuvai nestriginėtų įvažiuojant į tunelį.