Tačiau kaip nutiko, kad kai kurie ginklai kare yra uždrausti? Kokie tai ginklai? Šiame straipsnyje paaiškinsime kodėl kai kurie ginklai kare yra draudžiami, paaiškinsime, kaip jie uždraudžiami ir pateiksime 9 draudžiamų ginklų pavyzdžius.
Pradėkime nuo pradžių. Tūkstančius metų žmonija kariavo naudodama viską, kas tik suteiktų bent menkiausią pranašumą. Vienintelis sėkmingos operacijos matas buvo pergalė, po kurios iš esmės jokios pasekmės grėsti ir negalėjo. Priešų gretos galėjo būti kapojamos kirviais, užnuodytomis strėlėmis, spąstais ir kitais dideles kančias sukeliančiais ginklais. Ir koks skirtumas tos kančios – jų kaip tik buvo siekiama, nes žinodami apie šiuos ginklus priešo kariai tik dar labiau įsibaimindavo ir nedrąsiai žengdavo į mūšio lauką.
Pirmojo pasaulinio karo metu iš esmės dar galiojo doktrina, kad mūšio lauke nėra teisių ir neteisių – yra tik nugalėtojai ir pralaimėtojai. Būtent šio didžiulio konflikto metu plačiai paplito cheminis ginklas – dujos, kurios nuodydavo apkasuose įsitvirtinusius karius. Tuo metu žiniasklaida daug kalbėjo apie ipritą (vadinamąsias garstyčių dujas), kurios sukeldavo didžiules kančias, tačiau retai nužudydavo karius. Apsinuodijimo simptomai lėtai pasireikšdavo per kelias valandas, tačiau daugelis ipritu paveiktų žmonių išgyvendavo. Bent 85 proc. Pirmojo pasaulinio karo cheminio ginklo aukų žuvo dėl fosgeno atakų. Svarbiausia tai, kad apsiginti nuo šių dujų buvo labai sunku, o mirtis ateidavo ir po kelių didžiulės kančios valandų.
Taigi, nors pastangų reguliuoti kare naudojamus ginklus buvo imtasi jau seniau, būtent Pirmojo pasaulinio karo metu matytos kančios paskatino šalis susitarti. Žinoma, karinių konfliktų metu šalys gali nenaudoti tų ginklų, kurių naudoti nenori. Tačiau šiuo atveju labai svarbus abipusiškumo principas – kodėl mes neturėtume nuodyti jūsų karių, jei jūs nuodysite mūsų? Tam ir skirtos tarptautinės sutartys.
Kas draudžia ginklus?
Kai kurie ginklai buvo uždrausti Hagos ir Ženevos konvencijomis. Tai – visas rinkinys dokumentų, įprastai pasirašytų po įvairių konfliktų. Dažnai pirmasis ir yra vadinamas „Hagos konvencija“. Tai nėra visai tikslus pavadinimas, nes tai nėra vienas dokumentas.
1899-ųjų ir 1907 –ųjų Hagos konvencijos – tai nemenkas rinkinys tarptautinių sutarčių. Tai nėra vienas dokumentas, nors, teoriškai, tokiu ir galėtų būti laikomas. Hagos konvencijos yra laikomos vienais iš pirmųjų dokumentų, apibrėžiančių kariavimo taisykles. Pirmasis pasiūlymą jas apibrėžti pateikė Rusijos caras Nikolajus II – konferencija netgi prasidėjo per jo gimtadienį. Tuo pačiu Hagos konvencija buvo tarsi idėjinė 1868-ųjų Sankt Peterburgo deklaracijos tąsa.
Pirmoji Hagos konvencija apibrėžė daug karo taisyklių ir uždraudė keletą ginklų. Visų pirma, buvo uždrausta mėtyti sprogmenis iš balionų. Tais laikais karo aviacija iš esmės neegzistavo, kaip ir priemonės nuo jos apsiginti. Taigi, penkeriems metams bombų mėtymas iš balionų ir analogiškų priemonių buvo uždraustas – šios skilties nepasirašė Jungtinė Karalystė ir JAV. Vėliau bombų mėtymo iš balionų draudimas buvo pratęstas, bet iš esmės neteko prasmės kai prasidėjo karinės aviacijos era.
Taip pat buvo uždrausti sviediniai, kurių vienintelė paskirtis buvo paskleisti nuodingas dujas (pačios dujos uždraustos nebuvo). Vėlgi, JAV nepasirašė ir šios skilties. Galiausiai, buvo uždraustos ir kulkos, kurios išsiplečia žmogaus kūne, palikdamos didžiulius sužalojimus – šios skilties JAV taip pat nepasirašė. 1925 metais pasirašytas ir papildomas Ženevos protokolas, kuris visiškai uždraudė cheminį ir biologinį ginklus. Ir taip, šis protokolas atsirado būtent todėl, kad žmonės pasibaisėjo Pirmojo pasaulinio karo metu naudotais ginklais.
Kitas dokumentas - Ženevos konvencijos. Tai – keturios sutartys ir papildomi protokolai, kurie apibrėžia humanišką elgesį karo metu. Šiuose dokumentuose pabrėžiama, kad ginklai negali sukelti nereikalingų kančių. Dažnai teigiama, kad būtent Ženevos konvencijos uždraudė triašmenius durtuvus.
Yra ir daugiau karo metu naudojamus ginklus reglamentuojančių dokumentų. Verta paminėti 1972-ųjų Biologinio ginklo konvenciją, 1993-ųjų Cheminių ginklų konvenciją ir Konvenciją dėl tam tikrų įprastinių ginklų (CCWC). Būtent pastarasis dokumentas šiuo metu draudžia naudoti kai kurias minas ir įvairių tipų spąstus. Šis protokolas buvo sukurtas turint omenyje civilius, kurie nukenčia ir karui seniai pasibaigus. Būtent dėl to atskirame punkte išskirta, kad spąstams negali būti naudojami vaikų žaislai ir kiti vaikams skirti daiktai. CCWC taip pat uždraudė padegamųjų užtaisų naudojimą, kai jie gali pakenkti civiliams, ir akinimui skirtus lazerius.
Tai – tik dalis dokumentų, kurie viena ar kita forma draudžia tam tikrus ginklus. Tokių sutarčių yra gerokai daugiau, tačiau svarbu pabrėžti, kad tai ir yra tik sutartys. Tarptautinės sutartys yra tarptautinės teisės dalis ir jų verta laikytis dėl jau minėto abipusiškumo principo. Taip pat ir dėl to, kad visada yra tikimybė, jog pralaimėjus karą už tai teks atsakyti teisminio proceso metu. Kita vertus, tos šalys, kurios nenori, šių sutarčių tiesiog neratifikuoja – uždrausti ginklai yra uždrausti tik tiems, kurie nori, kad jie būtų uždrausti.
Svarbiausi uždrausti ginklai
1. Cheminis ginklas
Kaip minėta, ne vienas tarptautinis dokumentas draudžia cheminio ginklo atakas. Šis ginklas yra smerkiamas visos tarptautinės bendruomenės ir egzistuoja procesai, skirti įsitikinti, kad viena ar kita šalis negamina cheminių ginklų. Tačiau ši priežiūra yra nepaprastai sudėtinga, nes, galima sakyti, kiekviena trąšų gamykla gali kurti cheminius ginklus. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl chemijos pramonė yra akylai prižiūrima.
Šalia iprito, fosgeno ir kitų mirtinų dujų, rasite ir ašarines. Jos nėra mirtinos, tačiau Hagos konvencijos jų panaudojimą kare draudžia dėl sukeliamų kančių. Taigi, riaušių malšinimui jos tinka, o kare – ne. Pipirinės dujos, beje, taip pat yra klasifikuojamos kaip cheminis ginklas.
2. Liepsnosvaidžiai
Minėtos CCWC sutarties 3-iasis protokolas draudžia padegamųjų ginklų naudojimą ten, kur jie gali pakenkti civiliams. Tai jau stipriai apriboja liepsnosvaidžių panaudojimą kare. Ženevos konvencijos teigia, kad ginklai negali sukelti nereikalingų kančių, kurias, aišku, liepsnosvaidis sukeltų. Visgi, liepsnosvaidžiai visiškai uždrausti nėra, tačiau jie ir taip dažniau būtų naudojami augmenijai deginti, o ne prieš žmones – tam jie nėra efektyvūs.
3. Kasetinės bombos
Kasetinės bombos kiaute būna sumontuota daug mažesnių užtaisų, kurie yra paskleidžiami dideliame plote. Ne visi šie užtaisai iš karto sprogsta, daug jų yra gana maži ir sunkiai aptinkami. Taigi, kasetinis ginklas gali pakenkti civiliams net ir po kelių metų, kai karas jau pasibaigia. Kasetinius sprogmenis draudžia Kasetinės amunicijos konvencija 2008 metais pasirašyta Dubline.
4. Biologinis ginklas
Šios rūšies ginklai ekspertų dažnai vadinami teroristiniais dėl didžiulio psichologinio poveikio civilių populiacijai. Iš tiesų, tai yra viena iš seniausių masinio naikinimo ginklų rūšių, nes dar Mongolijos imperijos laikais per apsaugines pilių sienas buvo mėtomi pūvantys žuvusiųjų kūnai, siekiant paskleisti ligas. Biologinį ginklą draudžia daug dokumentų, tarp kurių ir 1972-ųjų Biologinio ginklo konvencija. Tai buvo pirmas toks tarptautinis dokumentas, uždraudęs visą ginkluotės rūšį. 1989 metais sukurtas ir Biologinių ginklų antiterorizmo aktas, kuris iš esmės kriminalizavo biologinių ginklų ir jų komponentų gamybą bei kaupimą. Visgi problema ta, kad sukurti biologinį ginklą nėra labai sunku – daug laboratorijų turi įvairių virusinių ligų pavyzdžius, gali juos kultivuoti ir slapta kaupti.
5. Triašmeniai durtuvai
Internete dažnai kalbama apie žiaurųjį Jagdkommando (Austrijos ginkluotųjų pajėgų specialiųjų operacijų dalinio) durtuvą. Jis turi tris į spiralę susuktus ašmenis. Jis netinka pjauti – juo galima tik durti. Ir, kaip ir galite įsivaizduoti, jis palieka tokią žaizdą, kurią labai sunku susiūti, o smarkus kraujavimas greitai pražudo žmogų. Taigi, teigiama, kad tokie durtuvai yra uždrausti dėl nereikalingos kančios sukėlimo.
Vėlgi, kaip ir pipirinių dujų atveju, įdomu tai, kad šį durtuvą gali legaliai turėti civiliai. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip kare uždrausti ginklai yra uždrausti tik kare – net keli gamintojai parduoda Jagdkommando tipo durtuvus, policija gali naudoti ašarines dujas, o Elonas Muskas pardavinėja liepsnosvaidžius (nors jis pats visada griežtai priduria, kad tai nėra liespnosvaidis).
6. Akinantys lazeriai
Bandymai uždrausti specialiai apakinimui skirtus ginklus prasidėjo dar 19 amžiuje. Priežastys buvo humanitarinės – karas nėra žudynės ir luošinimas, o tam tikra tarptautinių santykių forma, todėl nėra prasmės specialiai sukurti didelį neįgaliųjų skaičių. Juk po karo visiems reikės, kad ir kaip keistai tai skambėtų, dirbti. Akinimui skirtus lazerius uždraudė Konvencija dėl tam tikrų įprastinių ginklų, tačiau yra kelios įdomios detalės.
Pirma, pakankamai galingi apakinti galintys lazeriai kuriami jau maždaug 40 metų. Jau gerus du dešimtmečius gaminti tokius ginklus yra labai lengva (prisimenate perspėjimus ant vaikiškų lazerių?) Taigi, nors jie ir yra uždrausti, juos reikalui esant būtų galima labai greitai sukurti. Kitas dalykas yra tas, kad apskritai lazeriniai ginklai uždrausti nėra. JAV ir kitos šalys eksperimentuoja su lazeriniais priešlėktuviniais ir kitokiais ginklais ir tai yra visiškai legalu. Taigi, lazerius naudoti galima, bet tik ne žmonėms akinti.
7. „Nešvarios“ bombos
Pasaulyje vis dar gyvos pastangos uždrausti atomines bombas, tačiau jos vis dar legaliai guli valstybių arsenaluose. Tuo tarpu „nešvarios“ bombos yra uždraustos. Tai – sprogmenys, paskleidžiantys radioaktyvias medžiagas, kurios ilgam užteršia tam tikrą teritoriją. Nuo įprastų branduolinių ginklų šios bombos skiriasi tuo, kad pats sprogimas nėra susijęs su branduolinėmis reakcijomis. Įsivaizduokite branduolines atliekas, patalpintas į įprastos aviacinės bombos korpusą – tai būtų nešvari bomba.
Tikimybė, kad valstybės panaudos nešvarias bombas yra menka, nes užteršta teritorija iš esmės atitektų niekam – net nugalėtojas jos negalėtų užimti. Tačiau teroristams tai būtų puikus ginklas – problema, dėl kurios pastaruoju metu labai jaudinamasi.
8. Sausumos minos
Prieš pėstininkus nukreiptos sausumos minos yra labai pavojingas ginklas. Jos yra sukurtos taip, kad būtų nepastebėtos, joms nesvarbu, ar ant jų užlipa civilis ar karys, vaikas ar suaugęs. Sausumos minos dažnai lieka žemėje net ir pasibaigus karui, o tai, žinoma, kelia pačių įvairiausių problemų. Judėjimas prieš pėstininkus nukreiptoms minoms uždrausti prasidėjo praeito amžiaus pabaigoje, kuomet atlikti skaičiavimai parodė, kad 80 proc. sausumos minų aukų yra civiliai, dauguma jų žūva taikos metais. Šio judėjimo kulminacija – 1997-ųjų Otavos sutartis, draudžianti priešpėstinių minų naudojimą. JAV, Rusija, Kinija ir Indija bei nemažai kitų šalių šios sutarties nepasirašė.
9. Užnuodytos kulkos
Vėlgi, nors ir yra uždraustos, užnuodytos kulkos šiais laikais ir taip nėra toks jau naudingas ginklas. Jos buvo naudojamos prieš gerus porą šimtų metų, siekiant kompensuoti netikslių ginklų ir šaulių trūkumus – kulka pražudydavo karį net po ne visai taiklaus pataikymo. XVII amžiaus kariai kulkas dažnai pamirkydavo pūvančių kūnų skysčiuose, o kartais – tiesiog išmatose. Pirmą kartą užnuodytas kulkas bandyta uždrausti 1675-ųjų Strasbūro sutartimi, o po kelių šimtų metų užnuodytos kulkos vienaip ar kitaip pateko po biologinio ir cheminio ginklo apibrėžimais.
Tai, aišku, yra tik dalis kare uždraustų ginklų. Svarbiausias dalykas, kurį reikia pabrėžti, yra tai, kad neegzistuoja toks dalykas kaip „visuotinai uždrausti ginklai“. Kaip matote pavyzdžiuose, ne visos šalys pasirašo ginklus draudžiančias sutartis. Net ir jas pasirašius tikimybė, kad už tokių ginklų panaudojimą kuri nors pusė bus nubausta, yra nedidelė. Ypač šiandien, kai pats karo pobūdis yra gerokai pasikeitęs ir ribos tarp valstybinių ir nevalstybinių veikėjų kare yra aktyviai naikinamos. Teroristai ir kriminalinės grupuotės, kad ir kas jas būtų sukūręs, tarptautinių sutarčių nepasirašinėja.
Taip pat siūlome atsiminti, kodėl kai kurie ginklai yra uždrausti. Dažniausiai tai lemia viena iš dviejų priežasčių – didelis pavojus civiliams karo ir taikos metu bei nereikalingų kančių sukėlimas.
