Trumpas atsakymas – treniruotės. Tačiau tam, kad geriau pavyktų suprasti, kaip čiuožėjams nesusisuka galva, reikia šiek teik susipažinti su vestibuliarine sistema žmogaus vidinėje ausyje, kuri padeda žmogui išlaikyti pusiausvyrą.
Joje yra specialios jutiminės nervinės ląstelės, kurios gali nustatyti mūsų galvos judėjimo greitį ir kryptį. Šie jutikliai yra labai susiję su akių judėjimu ir kūno pozicijos ir judėjimo erdvėje suvokimu. Pavyzdžiui, jeigu sukame galvą į dešinę, o mūsų akys išlieka įsmeigusios žvilgsnį į objektą, esantį priešais, mūsų akys natūraliai tokiu pat greičiu sukasi į kairę. Toks nevalingas atsakas leidžia mums išlaikyti dėmesį.
Sukimasis yra sudėtingesnis. Kai judiname galvą besisukdami, mūsų akys pradeda judėti į priešingą pusę, tačiau pasiekia savo galimybių ribą dar prieš mūsų galvai apsisukant 360 laipsnių kampu. Todėl sukimosi viduryje akys grįžta į pradinę poziciją, ir šis veiksmas vis kartojasi besisukant. Kai mūsų galvos sukimasis sužadina šią automatinę reakciją – pakartotinį akių judėjimą, vadinamą nistagmu, – mums svaigsta galva.
Čiuožėjai ant ledo sutramdo svaigimą išmokdami nugalėti nistagmą su kitu akių judesiu, vadinamu optokinetiniu nistagmu. Jis vyksta priešinga linkme nei nistagmas ir leidžia mums stebėti judantį objektą – pavyzdžiui, pravažiuojantį traukinį, – jį sekant tik akimis, o galvą išlaikant toje pačioje vietoje.
Kai pirmieji vagonai pasitraukia iš mūsų žvilgsnio lauko, mūsų akys grįžta į savo pradinę poziciją ir seka kitus kelis vagonus, tuomet vėl grįžta ir t.t. Čiuožėjai ant ledo treniruojasi, kad pradėtų šį priešingą akių veiksmą sukimosi metu ir taip numalšintų nistagmą.
Profesionalūs atletai naudoja įvairias strategijas, kaip neleisti susisukti galvai, įskaitant ir tolygaus greičio palaikymą. Jutikliai mūsų vestibuliariniame aparate gali nustatyti tik greičio pokyčius, todėl jie nesugeba pajusti sukimosi, jeigu jis vyksta tolygiu greičiu. Jeigu sportininkai sugeba palaikyti savo greitį, jiems svaigsta galva tik pradėdami ir baigiant suktis.
Baleto šokėjai dažnai naudoja kitą techniką. Kai jie daro piruetą, kūną suka pakankamai tolygiu greičiu, bet mėgina sukoncentruoti savo žvilgsnį į vieną „tašką“. Jie išlaiko žvilgsnį viename taške, tuomet greitai apsuka galvą kiekvieno kūno apsisukimo pabaigoje. Taip iki minimumo sumažinamas laikas, kurio metu sukasi pati galva, ir taip sutramdomas nistagmas.
