Dabar žinome, kad jos yra artimos ekliptikos plokštumai – plokštumai, sutampančiai su Žemės orbita aplink Saulę. Dažniausiai planetos dangumi juda iš rytų į vakarus, kaip ir Saulė bei Mėnulis. Bet kartais jos ima ir pradeda keliauti atvirkščiai, iš vakarų į rytus. Kodėl?
Paaiškinimo senovės žmonės ieškojo ir nerado labai ilgai. Tik Renesanso epochoje, atsisakius geocentrinio supratimo apie Saulės sistemą, pavyko suprasti ir tokį judėjimą. Dvi planetos – Merkurijus ir Venera – žiūrint iš Žemės „svyruoja“ aplink Saulę. Jos yra arčiau Saulės negu Žemė, todėl iš mūsų požiūrio taško niekada nenutolsta labai toli nuo žvaigždės. Juda į vakarus, pasiekia didžiausią įmanomą nuotolį nuo Saulės (Merkurijaus atveju – 28 laipsnius, Veneros – 47) ir ima judėti į rytus.
Tada tas pats kartojasi kitoje Saulės pusėje. Per teleskopą netgi galima pamatyti Veneros fazes – priklausomai nuo to, kurioje Saulės pusėje ir kokiu atstumu ji yra, galime matyti jaunatį, delčią ar priešpilnį (pilnatį pamatyti nelabai išeina, nes tada Venera yra ypač arti Saulės arba išvis slepiasi už jos).
Išorinės planetos – Marsas, Jupiteris ir taip toliau – irgi kartais juda atgalios. Kad tai suprastume, irgi reikia įsivaizduoti, kaip Žemė ir, pavyzdžiui, Marsas juda aplink Saulę. Žemė juda greičiau ir vieną ratą apsuka sparčiau, nei Marsas. Taigi Žemė Marsą nuolatos pralenkinėja. Tuo metu, kai Žemė yra arčiausiai Marso, kurį laiką abiejų planetų greičiai taip susiprojektuoja, kad matome Marsą judantį rytuosna. Ir jokio stebuklo čia nėra, tiesiog paprasta geometrija. Kad būtų aiškiau, štai animuota diagrama:
Beje, laikas, kai Marsas yra priešingoje dangaus pusėje, nei Saulė, vadinasi opozicija. Viena tokia vyksta kaip tik šiuo metu (formaliai praėjo prieš tris dienas), taigi dar galite pasižiūrėti, kaip Marsas keliauja iš vakarų į rytus. Jei nespėsite šįkart, teks palaukti porą metų.
