Iš tiesų tas medžio pilkumas nebūtinai yra blogas dalykas. Žinoma, kartais norisi išsaugoti gražų šviežiai supjaustytos medienos vaizdą, tačiau tuomet ją būtina kuo nors padengti. Kita vertus, kartais įvairūs medžio gaminiai specialiai paliekami lauke, kad įgytų tą sidabrinį pilkumą. Dabar populiarūs šiurkščios medienos nuotraukų rėmeliai, spintelės ir kiti baldai. Tačiau iš kur tas pilkumas? Ar taip prasideda medienos puvimo procesas?
Į antrąjį klausimą galima atsakyti iš karto – ne, tai nėra pirmasis medienos puvimo etapas. Mediena, žinoma, yra organinė medžiaga, kuri su laiku supūva. Tačiau pilka mediena gali išlikti ne vieną dešimtmetį. Visų pirma, mediena papilkėja nuo saulės šviesos.
Ultravioletiniai spinduliai su laiku skverbiasi į šviežios medienos paviršių. Jie skaido celiuliozę, todėl medienos paviršius praranda blizgesį ir spalvą. Kartu saulė džiovina medieną, todėl ji traukiasi ir skeldėja. Tuomet savo darbą pradeda pelėsis ir bakterijos. Jie kuria savo kolonijas ant medienos paviršiaus, misdami likutine drėgme, sakais ir syvais. Tačiau šis procesas trunka neilgai – iš esmės papilkėjęs medis bakterijoms ir pelėsiui tampa nebeįdomus, nes maistingųjų medžiagų ant jo paviršiaus lieka nedaug.
Tai, beje, yra gera žinia. Vos medis papilkėja, jo irimas sulėtėja ir vyksta įprastu tempu. Mediena labiausiai pūva nuo užsilaikančios drėgmės. Pavyzdžiui, jei kokios nors lentos dalis liečiasi su žeme, ji supus greičiau, nes dirvožemis sulaiko drėgmę ir sudaro puikią terpę veistis pelėsiui, bakterijoms ir kitiems skaidytojams. Lauko baldai pradės pūti nuo tų vietų, kur jungiasi lentos – tuose tarpuose kaupsis purvas ir drėgmė.
Beje, pilkėjimą galima pristabdyti. Jei norite, kad lauke padėtos lentos kurį laiką išlaikytų pirminę spalvą, reikėtų jas pridengti nuo saulės. Ją taip pat galima apdoroti antiseptikais, o užbaigtus gaminius reikėtų kuo nors papildomai apsaugoti – laku arba dažais, jei spalva iš tikrųjų nėra tokia svarbi.
