Aplinkosaugos organizacijos „Project Jonah“ duomenimis, kasmet Naujosios Zelandijos paplūdimiuose įstringa apie 300 delfinų ir banginių. Didelė dalis jų ant kranto išplaukia būtent Atsisveikinimo nerijoje – nedideliame smėlio lanke Pietų saloje, kuris skiria seklią įlanką nuo atviro vandenyno. Praėjusią savaitę čia ant 5 kilometrų kranto ruožo užplaukė apie 400 delfinų – paprastųjų grindų. Dauguma šių stambių delfinų nugaišo, nors dalį aplinkosaugininkams ir savanoriams pavyko išgelbėti.
Paprastai delfinai ir banginiai šioje vietoje ant kranto išplaukia vasaros mėnesiais, pasakojo visą savo gyvenimą šalie Auksinės įlankos gyvenantis 62-ejų Gary Riordanas.
„Tai nutinka beveik kasmet, – sakė jis. – Yra daug teorijų, kodėl taip nutinka, bet visoje šalyje yra keturios ar penkios vietos, kur jie išplaukia, ir visos jos turi vieną bendrą bruožą – seklius vandenis.“
„Tai iš esmės sezoninis dalykas, nuolat nutinkantis sausio ar vasario mėnesiais. Vietiniai kasmet tuo metu to tikisi“, – teigė jis.
„Atsisveikinimo nerija yra unikalūs gamtos spąstai jiems“, – sakė čia taip pat gyvenanti Joanna Wheaton.
2015 m. vasario mėnesį ant smėlio užplaukė apie 200 paprastųjų grindų. Maždaug pusė jų mirė.
„Visada būna tos pačios rūšies delfinai – paprastosios grindos. Taip pat – ta pati ekstremali potvynių ir atoslūgių situacija vidiniame paplūdimyje“, – teigė J.Wheaton.
Oklando universiteto jūros biologė Rochelle Constantine teigia, kad būtent seklus vanduo aplink Atsisveikinimo įlanką ir kaltas dėl delfinų išplaukimo į krantą.
„Atsisveikinimo nerija geografine prasme yra gana įdomi vieta, – aiškino ji. – Ji išsisuka plačiu lanku. Iš vienos pusės – didelė įlanka, iš kitos – atviras vandenynas.“
Anot jūros biologės, visoje įlankoje yra daug seklumų, ir pati įlanka vis seklėja ir seklėja. Kadangi seklėjimas vyksta palaipsniui, delfinai tikriausiai nesugeba užfiksuoti gylio pokyčių pasinaudodami echolokacija taip, kaip tą galėtų padaryti, jeigu vandens gylis sumažėtų staiga.
„Jie siunčia garso pliūpsnius, bet problema yra su signalu, kuris jiems grįžta. Tai – tolygaus seklėjimo ir minkšto smėlio kombinacija. Delfinai tikriausiai nenustato, kad jie plaukia į vis seklesnius vandenis“, – aiškino mokslininkė. Kai gyvūnai galiausiai tą suvokia, dažniausiai būna per vėlu – potvynio banga jau būna pasibaigusi.
Atsisveikinimo nerija yra ypatingai pavojinga, nes išsidėsčiusi kaip kablys paprastųjų grindų kelyje.
„Jie gali įplaukti tiesiai į Auksinę įlanką ir į Atsisveikinimo neriją. Tiesiog geografiškai tai labai sudėtinga vieta“, – teigė R.Constantine.
Kadangi seklėjimas vyksta palaipsniui, delfinai tikriausiai nesugeba užfiksuoti gylio pokyčių pasinaudodami echolokacija.
Nors seklus dugnas ir jo poveikis echolokacijai yra labiausiai tikėtina priežastis, kodėl šioje vietoje delfinai užplaukia ant kranto, mokslininkė taip pat teigė, kad paprastosios grindos suformuoja stiprius socialinius ryšius. Tai galėtų paaiškinti, kodėl paplūdimyje įstringa tiek daug gyvūnų – ir kodėl kai kurie grįžta, nors juos gelbėtojai ir sugeba nustumti į vandenyną.
Mokslininkai nežino, kodėl sausio ir vasario mėnesiais banginių ir delfinų įstrigimai paplūdimiuose yra tokia dažni. R.Constantine mano, kad tai gali būti susiję su mityba ir vandenyno temperatūros pokyčiais, dėl kurių šioje Naujosios Zelandijos vietoje metų pradžioje praplaukia daugiau paprastųjų grindų.
„Mokslininkams gana sunku išmatuoti tokius dalykus, nes realybė yra tokia, kad mes šioje teritorijoje paprastųjų grindų nepamatome tol, kol jos jau neužplaukia ant seklumos. Jos neplaukioja palei krantą“, – aiškino ji.
Didžiausia paprastųjų grindų nelaimė buvo įvykusi 1918 m., kai Naujosios Zelandijos Čatamo salose paplūdimyje ant smėlio įstrigo apie tūkstantis šių gyvūnų.
