Poveikis aplinkai
Norint įrengti saulės baterijas kyla kelios didelės problemos: pirma, saulės elektrinės yra didžiulės ir jas reikia įrengti tokioje vietoje, kur patektų daug saulės šviesos. Sacharos dykuma iš pirmo žvilgsnio atrodo tam tinkanti. bet taip nėra.
Žurnalo „Forbes“ skaičiavimais, pasaulio energijos poreikį galėtų patenkinti kvadratinė saulės baterija, užimanti 335 km iš abiejų pusių. Šis iš pirmo žvilgsnio astronominis skaičius – tai tik 1,2 proc. saulės baterijomis padengtos Sacharos dykumos. Taigi, tik menkai padengę dykumą saulės baterijomis, galėtume sukaupti pakankamai energijos, kad patenkintume viso pasaulio energijos poreikius.
Šiuo metu labai svarbu išnagrinėti tokio plataus masto projekto poveikį aplinkai. Paprastai saulės jėgainių parkas statomas siekiant išvengti aplinkos pokyčių, tačiau jei jį pastatytume Sacharoje, jis pats galėtų sukelti tam tikrų pokyčių. Jei dykumos dugną išklotume milžiniškomis saulės baterijomis, regione dvigubai padidėtų kritulių kiekis ir apie 20 proc. padidėtų augmenijos danga.
Skamba šiek tiek neįtikėtinai? Taip yra todėl, kad Sacharos smėlis yra neįprastai šviesios spalvos, o tai reiškia, kad jis atspindi daug šviesos ir šilumos atgal į orą. Padengę smėlį tamsiais saulės kolektoriais, užtikrintume, kad būtų sugeriama daugiau saulės šviesos, todėl pakiltų žemės temperatūra. Šiltesnis smėlis paskatintų konvekcines sroves, kurios sukeltų lietų. Šiltesnis oras pakiltų iš dykumos į didelį aukštį ir kondensuotųsi debesų pavidalu. Ten drėgmė periodiškai kristų lietaus pavidalu.
Eksporto iššūkiai
Taigi, jei šios saulės baterijos ne tik užtikrintų tvarius energijos sprendimus, bet ir pridėtų taip reikalingos žalumos mūsų didžiausiai dykumai, tai ko dar laukiame? Ar nevertėtų jau dabar juos statyti? Na, viskas šiek tiek sudėtingiau. Viena vertus, puiku gaminti pakankamai energijos, kad būtų galima aprūpinti visą pasaulį, bet tada reikia rūpintis, kaip ją visiems pristatyti. Kadangi dykuma yra toli nuo saugyklų, energiją greičiausiai tektų gabenti į Europą.
Tvarios energijos eksportas būtų labai naudingas daugelio Afrikos šalių ekonomikai, tačiau jos neturi tam priemonių. Šiuo metu Afrikos elektros tinklai yra nepakankamai išvystyti. Jiems būtų neįmanoma nutiesti maždaug 800–3000 km ilgio elektros linijų, kuriomis energija būtų gabenama į Europą. Gabenant energiją dideliais atstumais energijos nuostoliai siekia iki 10 proc., o tai reiškia, kad ir taip brangus projektas dar labiau pabrangtų.
Be to, kadangi Sachara driekiasi per daugelį šalių, o įgyvendinimo planas truktų daug metų, reikėtų didelio tarptautinio bendradarbiavimo. Jei dėl politinio nestabilumo sutriktų nors viena grandinės grandis, visas planas gali virsti griuvėsiais. Kad ir koks puikus būtų šis projektas, tikriausiai būtų geriau iš pradžių pabandyti jį įgyvendinti nedideliu mastu. Galbūt saulės baterijos galėtų būti naudojamos keliems mažiems Afrikos kaimams aprūpinti elektros energija ir padėti regione išplėsti elektros energijos prieinamumą. Visgi, atsižvelgiant į gerėjančias saulės energijos pramonės perspektyvas, šis projektas gali būti įgyvendintas netolimoje ateityje.
