Iš tiesų žmonės ne tik balsiai išreiškia savo agresyvius norus, teigdami: „Noriu ką nors suspausti!“ Jie dažnai juos ir įgyvendina. Tyrimą atlikę mokslininkai nustatė, kad žmonės, žiūrėdami žavias nuotraukas, susprogdino daugiau burbuliukų vyniojimo pakuotėje nei tie, kurie žiūrėjo neutralias ar linksmas nuotraukas, rašo LiveScience.com.
„Manome, kad tai susiję su aukštu teigiamu afektu, kai beveik patiriamas prarastos kontrolės jausmas. Negali su tuo susidoroti, negali to kontroliuoti“, – aiškino tyrimą atlikusi psichologijos studentė Rebecca Dyer iš Jeilio universiteto.
R.Dyer tuo, ką su kolegomis vadina „mielumo agresija“, susidomėjo po pokalbio su studentais. Tyrėjai suprato, kaip žavios nuotraukos internete dažnai sukelia norą mielą padarą pamaigyti ar suspausti. Visi iki šiol atlikti tyrimai leidžia manyti, kad reakcija turėtų būti priešinga. Žmonės su mielais dalykais turėtų norėti elgtis švelniai ir atsargiai.
Tyrėjai pirmiausia atliko eksperimentą, norėdami nustatyti, ar mielumo agresija – tikras reiškinys. Jie internete atrinko 109 tyrimo dalyvius, kuriems rodytos mielos, linksmos ar neutralios gyvūnų nuotraukos. Pavyzdžiui, mielas gyvūnas galėjo būti pūkuotas šuniukas, o linksmas gyvūnas – šuo, iškišęs galvą pro langą, su besiplaikstančiais žandais. Neutralus gyvūnas – senesnis šuo rimta išraiška.
Tyrimo dalyviai vertino nuotraukas pagal jų mielumą ir linksmumą, o taip pat pagal tai, kiek, jų manymu, nuotraukos privertė juos prarasti kontrolę, pavyzdžiui, ar jie gali sutikti su teiginiu „Negaliu su tuo susidoroti!“. Dalyviai taip pat vertino, ar nuotraukos vertė juos sakyti ką nors panašaus į „grr!“ ar „ką nors suspausti“.
Paaiškėjo, kad kuo mielesnis gyvūnas, tuo mažiau žmonės kontroliuoja padėtį ir tuo labiau nori ką nors suspausti. Mieli gyvūnai sukeldavo daug stipresnį jausmą nei juokingi gyvūnai. Tačiau juokingi padarai žmones veikė stipriau nei neutralūs gyvūnai, galbūt todėl, kad juokingi gyvūnai taip pat laikomi mielais, teigė R.Dyer.
Tačiau šie rezultatai tik identifikavo mielumo žodines išraiškas, o ne tikrąjį jausmą. Taigi R.Dyer su kolegomis paprašė 90 moterų ir vyrų savanorių ateiti į laboratoriją ir pažiūrėti mielų, juokingų ir neutralių gyvūnų nuotraukas.
Tiriamiesiems buvo pasakyta, kad tai motorinės veiklos ir atminties tyrimas, o tuomet jiems duota burbulinės plėvelės gabalėlis. Dalyviams nurodyta susprogdinti tiek burbuliukų, kiek tik jie nori, jei tik jie darys ką nors, susijusio su judėjimu.
Iš tiesų tyrėjai norėjo sužinoti, ar žmonės į mielus gyvūnus reaguos matomai demonstruodami agresiją ir sprogdindami daugiau burbuliukų, palyginus su žmonėmis, kurie žiūrėjo linksmas ar neutralias nuotraukas.
Būtent taip ir nutiko. Žmonės, žiūrėję mielų gyvūnų nuotraukas, vidutiniškai susprogdino 120 burbuliukų, žiūrėję linksmas nuotraukas – 80, neutralias – kiek daugiau kaip 100.
R. Dyer teigia nežinanti, kodėl mielumas sukelia savotišką agresiją, net jei tai nėra kenksminga. Gali būti, kad pamačius didžiaakį kūdikį ar putlų šuniuką, kyla noras šia būtybe rūpintis. Kadangi gyvūnas yra nuotraukoje ir kadangi net tikrame gyvenime galime neturėti galimybių šiuo padaru rūpintis taip, kaip norime, šis akstinas gali sukelti susierzinimą. Šis susierzinimas ir gali sukelti kiek keistoką elgesį.
