Tyrimo autoriai teigia, kad išskirtinio intelekto žmonės, nors ir gali būti itin produktyvūs, toli gražu nebūtinai yra geriausi vadovai.
Lozanos universiteto (Šveicarija) mokslininkai, vadovaujami Johno Antonakiso, nusprendė patikrinti savo prielaidą, kad protingiausi žmonės būtų ir geriausi vadovai. Jų tyrimo rezultatus publikavo recenzuojamas leidinys „Journal of Applied Psychology“. Mokslininkai savo darbą grindė Kalifornijos universiteto (JAV) psichologijos profesoriaus Deano Keitho Simontono įdirbiu – profesorius iškėlė teoriją, kad egzistuoja tam tikras išskirtinis vadovo ir vadovaujamųjų intelektualumo koreliacijos taškas, kai pasiekiamas maksimalus produktyvumas.
Anot prof. D.K.Simontono, mes paprastai tikimės, kad vadovas bus už mus protingesnis, tačiau ne per daug protingas. Ir jeigu tartume, kad vidutinio piliečio IQ yra apie 100–110, tai tokiai vidutinio intelekto grupei vadovaujančio asmens optimalus IQ turėtų būti kažkur 120–125 – ne daugiau nei 1,2 standartinio nuokrypio aukščiau vidurkio. Produktyvumo priklausomybės nuo vadovo intelekto kreivė primena apverstą raidę U.
Šveicarijos mokslininkų tyrime buvo stebimi 379 vidutinės grandies vadovai iš 30 skirtingų, daugiausia Europos, valstybių. Jie buvo stebimi šešerius metus, periodiškai buvo vertinamas jų lyderystės stilius. Tyrimo dalyviai turėjo atlikti Wonderlico personalo testą, kuris vertina ir asmens savybes, ir intelekto koeficientą. Įvertinimai buvo išskleisti spektre ir palyginti su vertinimais, gautais užpildžius Daugelio veiksnių lyderystės klausimyną (Multifactor Leadership Questionnaire), kuriuo vertinamas lyderystės stilius ir efektyvumas.
Tiesa, pastaruosius klausimynus pildė tiriamųjų vadovų pavaldiniai ir kolegos. Kiekvieną tiriamąjį įvertino 7–8 žmonės. Vadovo efektyvumą lemiantys indikatoriai buvo asmeninės savybės ir intelektas. Aukštesnis IQ reiškė geresnius santykius su kolegomis tol, kol jis nepakildavo aukščiau 120 ribos. Nustatyta, kad vadovų, kurių IQ viršija 128 taškus, efektyvumas yra mažesnis.
Norėdami paneigti dar vieną stereotipą mokslininkai nustatė, jog moterys dažniau taiko efektyvesnius lyderystės stilius. Šiek tiek per 26 proc. tyrimo dalyvių buvo moterys. Be to, geresnių kolegų vertinimų susilaukdavo vyresni vadovai – tačiau tik iki tam tikros amžiaus ribos. Svarbiausia išvada, kurią galima daryti pagal tyrimo rezultatus – kad labai svarbi pusiausvyra ir suderinamumas. Anot J.Antonakiso, intelektualumas lyderystei yra naudingas, tačiau tik tuomet, kai jis dera su kitomis asmens savybėmis – charizma, sukalbamumu ir kitais.
Daugiausia vadovo „gerumas“ sietinas su gebėjimu bendrauti. Bet, kaip bebūtų keista, sąžiningumas nėra būtina gero, efektyvaus vadovo savybė. Žinoma, tai, ar vadovo darbas efektyvus, priklauso ir nuo grupės dalyvių IQ, tad neįmanoma pateikti idealaus intelekto koeficiento rėžių – viskas priklauso nuo santykio su vadovaujama komanda.
Bet kodėl patys protingiausi vadovai dažnai nesugeba užmegzti ryšio su pavaldiniais? D.K.Simontonas savo darbuose kartu su kolegomis išreiškė įsitikinimą, jog taip yra dėl to, kad protingiausi vadovai siūlo sudėtingesnius planus nei kiti, kas reiškia, kad komandos nariai gali nesuprasti visų plano vingrybių ir dėl to tampa žalingais plano vykdymui. Dar viena kliūtis – sudėtingesni bendravimo stiliai gali būti sunkiai įkandami pašnekovams. Trečia kliūtimi tampa tai, kad išskirtinis intelektas atskiria vadovą nuo grupės – darbuotojai gali manyti, kad jis nėra „savas“.
Tačiau, kaip tvirtina tyrimo autoriai, net ir patys intelektualiausi žmonės iš tiesų gali būti vadovais: „Sheldonas Cooperis, fizikos genijus iš serialo „Didžiojo sprogimo teorija“, dažnai vaizduojamas kaip nuo įprastų žmonių nutolęs, ryšio palaikyti nesugebantis žmogus – daugiausia dėl jo sudėtingos kalbos ir argumentų. Tačiau Sheldonas vis tiek galėtų būti lyderiu – jam tereikia surasti grupę pavaldinių, kuri būtų pakankamai protinga, kad įvertintų jo gebėjimus.“
