T.Lysenka komunistų partijos malonės neteko 1965 metais – jo teigiamai neapibūdina net sovietiniai mokslo istorikai, o terminas „lysenkizmas“ netgi tapo savotišku pseudomokslo sinonimu. Tačiau pastaraisiais laikais Rusijoje šio biologo idėjos savotiškai gaivinamos – iš dalies dėl epigenetikos mokslo pažangos, iš dalies – dėl politinių priežasčių.
Pasišventęs komunistas T.Lysenka tikėjo sovietinės revoliucijos pažadais ir norėjo sukurti naują mokslą, kuris atitiktų neribotas jo valstybės ambicijas. Marksistas T.Lysenka grynai dėl ideologinių priežasčių prieštaravo tradicinės genetikos teiginiams: jo manymu, suvokimas, kad vaikai paveldi tuos pačius genus, gaunamus iš dviejų tėvų, tik įtvirtina status quo. Ir kaip alternatyvą uoliai siūlė idėją, kad ateities kartos gali paveldėti tėvų per gyvenimą išgyventus pokyčius.
T.Lysenka aiškino, kad augalus ir gyvūnus formuoja vien tik jų aplinka. Tokia mąstymo linija gerai atitiko sovietinę ideologiją, kad galima sukurti visiškai naują žmogų. Bet bandymai įgyvendinti T.Lysenkos idėjas sovietiniame žemės ūkyje baigėsi katastrofa ir badu, o sovietinio žemės ūkio ir mokslinių genetikos tyrimų pažanga buvo nublokšta metais atgal.
T.Lysenka išgarsėjo 1928 metais, po to, kai publikavo savo darbą apie vernalizaciją – žieminių javų sėklų šaldymą siekiant, kad šios elgtųsi kaip vasarinės. Šalyje, kurios didžiulius plotus kaustė mirtini šalčiai ir ne ką mažesniuose plotuose siautė priverstinės kolektyvizacijos sukeltas badas, T.Lysenkos metodai leido susilaukti žiemkenčių derliaus net sėjant juos pavasarį. Dėl tokios sėkmės mokslininkas taip išgarsėjo, kad pats Stalinas jį paskyrė vadovauti Sovietinei Žemės ūkio mokslų akademijai.
Kita didinga biologo idėja buvo ta, kad vernalizuotų augalų palikuonys pasižymės tokiomis pačiomis savybėmis, kaip ir augalai, sudygę iš vernalizuotų sėklų – dabar žinome, kad šių teiginių pagrindas veikiausiai buvo falsifikuoti duomenys. Bet, kadangi T.Lysenkos politinė pozicija buvo itin galinga, jis galėjo ir šią, ir kitas savo teorijas (sėti sėklas itin arti vieną prie kitos, atsisakyti trąšų ir pesticidų naudojimo) patikrinti „lauko sąlygomis“, valstybiniu mastu. Kaip savo knygoje „Hungry Ghosts“ rašė žurnalistas Jasperis Beckeris, vėlesni T.Lysenkos metodu apdorotų maistinių kultūrų – kviečių, rugių, bulvių – auginimo eksperimentai baigėsi žiauria nesėkme. Ir jeigu už šio laikotarpio badą, nusinešusį ne mažiau 7 mln. žmonių gyvybes, daugiausiai reikėtų kaltinti Staliną, T.Lysenkos metodų taikymas padėtį smarkiai apsunkino ir labai reikšmingai prisidėjo prie aukų skaičiaus didėjimo.
Maža to, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje T.Lysenkos metodus nusprendė taikyti ir Kinija. Rezultatas nuspėjamas – badas. Aukų skaičius – bent 30 mln. žmonių, kai kurie jų nuo bado mirties gelbėdavosi netgi kanibalizmu.
Bet kodėl gi tada Rusijoje vėl imtasi aukštinti T.Lysenką? Visų pirma, smarkiai sustiprėjo epigenetikos mokslo sritis, kuri analizuoja genų raiškos pokyčių priežastis. Anot epigenetikos tyrėjų, kai kurias aplinkos sukeltas permainas palikuoniai iš tiesų gali paveldėti – kaip kad ir teigė T.Lysenka. Tiesa, sovietinis mokslininkas apskritai netikėjo genais, tad jo teiginių negalima tapatinti su epigenetikos atradimais.
Kita itin svarbi priežastis, dėl kurios gaivinamos T.Lysenkos idėjos – tai, anot leidinio „Current Biology“, Rusijoje skatinamos antivakarietiškos idėjos. T.Lysenkos šalininkai „kaltina genetikos mokslą tarnaujant amerikietiškojo imperializmo interesams ir veikiant prieš Rusijos interesus“, skelbiama straipsnyje. Ir kadangi T.Lysenka pats nusitiesė sau kelią, visiškai nesutapusį su vakarietiškomis žiniomis, kai kurie žmonės jį vertina kaip didvyrį. Atgaivintas susižavėjimas šiuo mokslininku sutampa su Rusijoje gerėjančiu Stalino įvaizdžiu – neseniai atliktoje apklausoje išaiškėjo, kad 47 proc. Rusijos gyventojų teigiamai vertino diktatoriaus charakterį ir mano, kad jis pasižymėjo gerais „vadovavimo sugebėjimais“.
