Remdavo duris basliais
Prieš šimtą metų, kai dar nebuvo šarvuotų durų, o apie automatinę signalizaciją buvo galima tik pasvajoti, namų turtas būdavo saugomas elementariausiomis priemonėmis. Tiesa, jas būtų galima pavadinti tarsi apsauga „ant garbės žodžio“, kadangi durys menkai tesaugojo nuo piktadarių, o spynų net nereikėję – durys buvo paremiamos pagaliu ar užkabinamos kabliu.
Vilniaus universiteto istorikė Giedrė Polkaitė sako, kad durys anksčiau tikrai nebuvo kliūtis ilgapirščiams. „1926 m. žurnale „Policija“ rašyta, kad vagys, jei šalia nebūdavo žmonių ir nereikėdavo baimintis triukšmo, duris tiesiog kirviu arba laužtuvu išmušdavo. Jeigu jiems tekdavo vengti triukšmo, nukeldavo duris nuo vyrių ar peiliu išpjovę skylę, duris atkabindavo bei įlįsdavo vidun“, – pasakojo istorikė.
Tiesa, saugumui užtikrinti prieš šimtmetį, kaip dar ir šiandien, būdavo naudojamos spynos. Tarpukariu dažniausiai būdavo naudojamos pakabinamos spynos, kaldintos amatininkų. Nuo XIX a. vidurio atsirado ir fabrikuose gamintos durys bei spynos. Nors pakabinamos spynos didelių kliūčių pasiruošusiam vagiui nesudarydavo, jos buvo nusukamos arba nupjaunamas jų lankelis. Kita spynų rūšis – įleidžiamos spynos, labiau primenančios dabartines durų spynas. Beje, iš 142 tarpukaryje Lietuvoje patentuotų išradimų – 7 buvo skirti užraktų saugumo patobulinimui.
Ilgapirščiai naudodavosi savo išmone
Nors provincijoje žmonės galėjo jautis kiek saugiau, nes vietos bendruomenės atstovai vieni kitus pažinojo ir įtartini asmenys kaime sunkiau likdavo nepastebėti, visgi nusikaltimų ir vagysčių išvengti nepavykdavo. Istorikė G. Polkaitė teigia, kad nusikaltimų specifika liudija, jog vagystės vyko ne tik mieste, bet ir kaimuose. Durys ne visuomet būdavo rakinamos, o apsaugos priemonės buvo kur kas paprastesnės.
„Skaitydami kriminalines kronikas labai dažnai rasime, kad įsilaužimo metu nusikaltėliai į patalpas patekdavo pritaikę visraktį, kuris tarpukariu vadintas virtiku – tai plieno gabalas užlenktu galu. Taip pat vagims praversdavo ir dildės. Kartais pakakdavo tiesiog kreivo vinies ar gabalo vielos. Policija gyventojams patarė atidžiai apžiūrėti savo namų spyną, ar nelikę vaško likučių, nes besiruošiantys vagystei nusikaltėliai tam, kad pritaikytų raktą, pasidarydavo spynos vaškinę formą“, – apie vagių taktiką ankstesniais laikais pasakoja G.Polkaitė.
Jautria vieta namų saugumui tapdavo langai. Kadangi tarpukariu namai retai būdavo aukštesni nei triaukščiai, vagys galėdavo įsibrauti į namus ir per langus. Tiesa, siekiant prevencijos įsilaužimams, būdavo imamasi papildomų priemonių.
„Dėl tos priežasties namai buvo saugomi langinėmis ar net grotomis. Langinės buvo išlaužiamos tokiais pačiais būdais kaip durys, o grotų virbus piktadariai nupjaudavo“, – pasakoja Vilniaus universiteto istorikė.
Žurnale „Policija“ buvo rašoma: „Langų stiklams pašalinti vagys vartoja du būdus: išima visą langą kartu su glaistu arba uždėję ant jo audeklą suteptą limpama medžiaga (smala, žaliu muilu) išmuša. Uždėta limpama medžiaga neduoda pulti sudužusiam stiklui ir tokiu būdu pašalina bildesį“.
Naktimis gyventojams rekomenduota ne vien užsirakinti duris, bet ir nepalikti atvirų langų. Pasiekti norimą langą vagims padėdavo kopėčios ar net malkų krūva. Skaitome pamokantį pasakojimą, kai jaunuolis, norėdamas gerai išsimiegoti gryname ore, paliko pravirą miegamojo langą antrame aukšte, o ryte neberado savo švarko, kurio kišenėje buvo piniginė su visa anądien gauta alga.
Seifai – kietas riešutėlis ir prieš šimtmetį
Sudėtingesnė užduotis vagims buvo seifai. Tarpukariu jie vadinti nedegamomis arba pinigų spintomis. „Jas vagys ne tik bandydavo prapjauti ar išlaužti jų spynas, bet ir pripylę parako į išgręžtas skyles – sprogdindavo. Tokių seifų atidarymui prireikdavo mažiausiai 5-7 valandų“, – sako Vilniaus universiteto istorikė.
Todėl jei vagys negalėdavo tiek laiko išbūti nepastebėti, darbuodavosi ir per kelis kartus. „Jau išgręžtas skyles išeidami vagys užkimšdavo ir uždažydavo ta pačia spalva. Seifai, taip vadinamosios pinigų spintos, kaip ir šiais laikais pirmiausiai buvo naudojami biuruose ir įstaigose, bet matyt ir turtingesniųjų namų šeimininkai juos jau buvo įsirengę. Beje, patys seifai gaminti ir Lietuvoje“, – pasakoja G.Polkaitė.
Kaip teigia istorikė, neturėję seifų įsirengdavo slėptuves pagal savo fantaziją. Policija ragino nesinaudoti vagims seniai žinomomis ir įprastomis slėptuvėmis – neslėpti brangių daiktų spintose, induose, lovų šiauduose, priemenėse, pelenuose ar įsiūtų į skalbinius.
Atradimai kalba patys už save
Vienas iš paplitusių būdų – pinigus ar dokumentus užkasti. „Pernai buvo rasti net keli tokie „lobiai“. Vienas jų – gan plačiai paplitusi istorija apie Akmenės rajone Kruopių miestelyje rugpjūtį rastus pusšimtį sidabrinių Nepriklausomos Lietuvos litų, išleistų 1925 ir 1936 metais“, – atkreipia dėmesį G. Polkaitė.
Marijampolės savivaldybėje prieš metus buvo rastas stiklainis su 1942-1943 m. dokumentais. VU istorikė pasakoja, kad prieš porą metų plačiai nuskambėjo istorija apie netoli knygnešio Vinco Bielskaus sodybos rastą bidoną su dokumentais, tarp kurių tikėtasi surasti ir Vasario 16-osios aktą, tačiau paaiškėjo, kad tai vienas didžiausių Tauro apygardos partizanų dokumentų archyvas.
„Savo santaupas patikėti saugoti siūlėsi ir bankai, o apdrausti turtą gaisro ar vagysčių atveju – draudimo bendrovės. Labiausiai mane nustebinęs atradimas – kad tarpukario Lietuvoje galima buvo pasinaudoti saugos tarnybos paslauga. Štai reklama, kuri skelbė, kad Kaune ir Šiauliuose firma „Apsauga“ siūlo apsaugoti jūsų turtą nuo vagystės su įsilaužimu, taip pat siūlo ištikimus, apginkluotus ir patyrusius sargus bei neša atsakomybę už vagystę su įsilaužimu“, – sako istorikė.
Šiandien būsto raktai telpa telefone
Nors vis dar sakoma, kad žmonės seniau nerakindavo durų, teoriškai būtent šiais laikais to būtų galima nedaryti, nes išmani apsauga leidžia viską, kas darosi namuose, sekti savo išmaniajame telefone. Būtent tokią išmaniąją saugumo paslaugą nuo šio mėnesio siūlo išmanius sprendimus kurianti bendrovė „Bitė Lietuva“.
Pasak „Bitės Profo“ Egidijaus Adomkaičio, bendrovės siūlomą išmaniąją saugumo paslaugą sudaro išmanioji apsaugos sistema AJAX, būsto turto draudimas, galimybė prisijungti prie saugos tarnybų reagavimo paslaugos, apsaugos sistemai neribojamas „Bitės“ ryšys, mobili aplikacija, leidžianti valdyti apsaugos sistemą už būsto ribų ir „Bitės Profų“ konsultacijos. Todėl įsigydamas šią paslaugą, būsto savininkas viską – nuo apsaugos sistemos iki draudimo ar saugos tarnybų paslaugos – gauna iš vienų rankų. Tačiau didžiausias šios išmaniosios saugumo paslaugos privalumas, anot specialisto, yra jos išmanumas.
„Vietoje sunkių prietaisų, dėl kurių tenka gręžti sienas ir laidų, būsto šeimininkas gauna namų išmaniąją apsaugos sistemą AJAX, kuri susideda iš išmaniosios centralės, durų ir langų atidarymo detektorių, stiklo dūžio detektoriaus, judesio detektoriaus, vandens nuotėkio detektoriaus, dūmų detektoriaus, vidaus bei lauko sirenų, belaidės valdymo klaviatūros ir nuotolinio valdymo pultelio. Prie elektros lizdo prijungiama tik išmanioji centralė, o visi detektoriai patalpose išsidėsto be laidų, sienos lieka sveikos ir tam prireikia vos penkiolikos minučių. Visi šie patalpoje patogiai išdėstyti detektoriai, nuskenavus jų QR kodus, bus susieti su vartotojo paskyra ir galės būti valdomi nuotoliniu būdu, iš telefono. Iškilus grėsmei, išmaniajame telefone iškart iššoka atitinkamas pranešimas. Kadangi sistema susieta su saugos tarnyba, ji iš karto sureaguos į perspėjimą ir atvažiuos į nurodytas patalpas. Prireikus, galima ir pačiam išsikviesti saugos tarnybą tiesiog paspaudus panikos mygtuką“, – teigia E.Adomkaitis.
Pasak eksperto, išmanioji saugumo paslauga, net būnant toli už namų ribų, būsto šeimininkui leidžia savo išmaniajame telefone stebėti, kaip veikia visi detektoriai, o jei kas nors nutinka – vartotojas iš karto gauna įspėjamąjį pranešimą.
