Olbanio universteto (JAV) chemijos profesorius Ericas Blockas atliko tyrimą, kuriuo nustatė ne tik tai, kurie uoslės receptoriai yra tiesiogiai atsakingi už šio bjauraus kvapo registravimą, bet ir kaip metalai, tokie kaip varis, paveikia mūsų jautrumą sieros junginių smarvei.
„Akivaizdu, kad kiekvienam iš mūsų yra labai svarbu sugebėti atpažinti dujų nuotėkį pagal specifinio kvapo sieros junginius. Deja, kai kurių žmonių uoslės juslė susilpnėjusi arba apskritai išnykusi. Supratimas, kaip užuodžiame sieros junginius, gali padėti medikams gydyti žmones, kurie šiems kvapams yra nejautrūs“, – tvirtina tyrimo autorius.
Mokslininkas su kolegomis identifikavo receptorių OR2T11, kuris stipriausiai reaguoja į gamtinėms dujoms kvapą suteikiančias medžiagas. Dar svarbiau yra tai, kad jie nustatė, jog varis ir/arba sidabras mūsų jautrumą merkaptanų kvapui sustiprina šimteriopai ar net tūkstanteriopai. Tiesą sakant, be metalų OR2T11 į dvokiančiųjų medžiagų molekules reaguoja silpnai.
Tyrimo rezultatus neseniai publikavo recenzuojamas leidinys „Journal of the American Chemical Society“.
„Mūsų bendras tyrimas parodė, kad gamta sukūrė būdą užtikrinti, kad būtume kaip įmanoma jautresni sierai, nes sieros junginių buvimas dažnai yra pavojaus signalas. O ir metalų poveikis turi prasmės: siera sudaro stiprius ryšius su metalais – pavyzdžiui, sidabriniai indai greitai patamsėja, jei juose verdami kiaušiniai. Bet iki šiol būta labai nedaug žinių apie metalų poveikį uoslei“, – sakė E. Blockas.
Garsus sieros organinių junginių chemikas E. Blockas merkaptanams, tioliams ir kitiems sieros junginiams skyrė didesnę dalį iš savo 50 metų trunkančios mokslinės karjeros.
Pastarasis jo darbas, susiejantis kvapus su individualiais uoslės receptoriais, pradėtas prieš kelerius metus. Žmonės turi daugiau nei 350 skirtingų uoslės receptorių, kurių įvairios kombinacijos suteikia galimybę pajusti ir atpažinti beveik begalinį kvapų ir jų mišinių kiekį.
E. Blockas ir kolegos tikisi, kad ilgainiui mokslininkai sukurs dirbtinę nosį, galinčią atpažinti iš skirtingų šaltinių sklindančius sieros junginius.
„Receptrius yra vadinamas našlaičiu tol, kol jis nesuporuojamas su labiausiai jį dirginančia lakiąja medžiaga. Visų žmogaus receptorių „įvaikinimo“ procesas yra sudėtingas ir ilgai trunkantis. Ir apskritai jis tapo įmanomas tik pastaraisiais metais, dėl naujausių molekulinės biologijos pasiekimų. Aš su kolegomis dirbu šios mokslo srities priešakinėse linijose“, – gyrėsi profesorius.
