Didžiosios žaliosios sienos variacija
Šie sodai, vietinių vadinami „Tolou Keur“, yra naujausias Didžiosios žaliosios sienos projekto įsikūnijimas. Juos suprojektavo Aly Ndiaye, Senegalo žemės ūkio inžinierius.
Iniciatyva, kurią 2007 m. pradėjo Afrikos Sąjunga, remiama Europos Sąjungos, Pasaulio banko ir Jungtinių Tautų, iš pradžių buvo skirta padėti užkirsti kelią dykumėjimui (dirvos degradacijai), slopinant Sacharos plitimą į pietus. Buvo planuojama pasodinti 16 km pločio ir 7000 km ilgio medžių juostą Sahelio regione nuo Senegalo iki Džibučio.
Tačiau programa susidūrė su daugybe problemų, įskaitant sunkumus sodinant medžius išdžiūvusiose savanose ir lėšų trūkumą. Remiantis JT skaičiavimais, kuriuos cituoja „Reuters“, pagal visą programą pavyko pasodinti tik 4 proc. įsipareigotų 100 mln. hektarų medžių, o jos užbaigimas iki 2030 m., kaip buvo numatyta, gali kainuoti iki 43 mlrd. dolerių.
Žiedinai sodai yra naujas, labiau lokalizuotas požiūris į Žaliosios sienos projektą.
Soduose galima rasti karštam ir sausam klimatui atsparių augalų ir medžių, pavyzdžiui, papajų ir mangų, o viena iš vidinių vingiuotų eilių netgi skirta vaistiniams augalams. Praėjus trims mėnesiams po sodo užbaigimo, jo atstovai pradeda dvejus metus trunkančią kasmėnesinių patikrinimų seriją, kad įvertintųpažangą.
Tačiau, jums gali kilti klausimas, kodėl sodai sodinami ratu. Taip yra todėl, kad apskritos lysvės leidžia šaknims augti į vidų. Tai sulaiko skysčius ir bakterijas, pagerina vandens sulaikymą ir kompostavimą.
Projektas gimė prasidėjus COVID-19 pandemijai, kai uždarius sienas kaimai buvo priversti tapti savarankiškesniais maisto ir produktų atžvilgiu.
Organizatoriai tikisi, kad projektas ne tik padidins apsirūpinimo maistu savarankiškumą, bet ir sumažins dykumėjimą bei sukurs papildomų darbo vietų regione.
