Būtina pridurti, kad varnos yra ne vienintelė gyvūnų rūšis, užsiimanti tokia bjauroka praktika: mokslininkai yra užfiksavę pavienius atvejus, kai santykiais su kritusiais gentainiais bandė užsiimti ir kitų rūšių gyvūnai (nuo ančių iki delfinų). Tačiau, kalbant apie kitas rūšis, mokslininkai dar negali pasakyti, kiek dažnas yra šis elgesys, todėl sunku išsiaiškinti ir tokio elgesio priežastis.
Tačiau pora mokslininkų, kurie tiria amerikines varnas (Corvus brachyrhynchos), dabar gali pateikti keletą atsakymų. Jie atliko pirmą pasaulyje tyrimą, kurio metu stebėjo ir dokumentavo varnų poravimosi su varnų lavonais atvejus (apskritai iki šiol nėra atlikta nė vieno panašaus tyrimo ne tik su varnomis, bet ir su jokiais sausumos stuburiniais gyvūnais). O koks buvo šio tyrimo tikslas? Nustatyti, kaip dažnai taip nutinka ir geriau suprasti, ką tai reiškia, teigė tyrimo autorė Kaeli Swift.
„Iki šiol tai nebuvo sistemingai tiriamas klausimas“, – sakė ji.
Įspėjamasis karksėjimas
Tyrimų, rodančių varnų protingumą, yra daugybė: aprašytas ir jų gebėjimas spręsti užduotis, ir naudotis įrankiais, ir įsiminti grėsmę keliančių žmonių veidus. Kitais tyrimais analizuotas socialinis varnų elgesys – nustatyta, kad varnų grupės geba suprasti, kad krito viena iš jų, reaguoja į žuvusių varnų vaizdą.
Vašingtono universiteto (JAV) Aplinkosaugos ir miškininkystės mokslų mokyklos doktorantė K.Swift 2015 metais dokumentavo „varnų laidotuves“, kai ji pirmą kartą pastebėjo neįprastą paukščių seksualinį elgesį. Ji tai aprašė savo tinklaraštyje. Tuo metu ši mokslininkė kartu su Vašingtono universiteto profesoriumi gamtininku Johnu Marzluffu, kuris tapo ir jos naujojo tyrimo bendraautoriumi, tyrė, kaip paukščiai organizuoja garsinį atsaką į negyvos varnos aptikimą, galimai skleisdamos signalą apie grėsmę gyvosioms varnoms.
Tuomet mokslininkai pastebėjo tai, ko iki tol nė karto nebuvo matę: viena varna prisiartino prie kritusio paukščio, ant jo užlipo ir pradėjo „joti“, siekdama su niekuo nesumaišomo tikslo.
Mirusiųjų pamokos
Ankstesniais varnų susirinkimų ties kritusiais paukščiais tyrimais K.Swift ir J.Marzluffas nustatė, kad varnos negyvais paukščiais naudojosi kaip galimybe susižinoti apie potencialias grėsmes. Dėl to naujasis pastebėjimas – kad gyvos varnos prievartauja kritusias – ją gerokai apstulbino. Jeigu kritusi varna yra pavojaus ženklas, tai kodėl gyva varna apskritai turėtų norėti prie jos artintis?
„Toks artimas kontaktas su negyvu tos pačios rūšies gyvūnu gali padidinti tikimybę užsikrėsti infekcine liga, parazitais ar maitėdomis“, – aiškino mokslininkė.
Vykdydami naujausią savo tyrimą, mokslininkai atliko eksperimentų seriją keturiuose Vašingtono valstijos miestuose, kurių metu stebėjo 308 nuolatines laukinių varnų poras. Specialiai šioms varnoms buvo kruopščiai padėtos negyvų varnų ir kitų gyvūnų (balandžių, voverių) iškamšos norint patikrinti, kaip skiriasi varnų reakciją į negyvus savo ir kitų rūšių atstovus.
Nustatyta, kad varnos įspėjamai karksėti dažniau pradeda tada, kai matomas lavonas yra varnos, ypač jeigu varnos iškamša būdavo negyvoje pozoje. Paukščiai prie negyvos varnos prisiartindavo 25 proc. atvejų, tačiau tik 4 proc. tokių kontaktų baigdavosi bandymu atlikti lytinį aktą – dėl to mokslininkai padarė išvadą, kad lavono išniekinimas varnoms nėra įprastas užsiėmimas.
„Akivaizdu, kad taip elgiasi tikrai ne dauguma paukščių, o tai yra ženklas, kad tikriausiai esama priežasčių, kažkokia evoliucinė kaina, dėl kurių toks elgesys yra nepageidautinas“, – sakė K.Swift.
Be to, varnos, kurios lipdavo ant negyvų paukščių, dažniausiai demonstruodavo ne tik seksualinį susidomėjimą, bet ir agresyvų elgesį kritusios varnos atžvilgiu. Tikėtina, kad poravimosi sezono sustiprinto streso ir negyvo paukščio pamatymo kombinacija tiesiog sutrikdo kai kuriuos paukščius, todėl jie į lavonus pradeda reaguoti ir agresyviai, ir seksualiai, tvirtina mokslininkai. Nors jie neteigia, kad jų išvada yra galutinė ir nekeičiama bei nurodo, jog tokio elgesio priežasčių aiškinimuisi reikėtų ir daugiau tyrimų.
Su pilnu tyrimu galima susipažinti šiuo adresu.
