Jei netgi specialistai negali sutarti, tai nereikia stebėtis, kad kaukių nešiojimą sabotuoja paprasti žmonės. JAV visuomenė pasidalijo kone perpus, pasisakydami už kaukes ir prieš. Vokietijoje įvyko kelios akcijos prieš karantino apribojimus ir kaukių nešiojimą. Kaip rodo vyriausybiniai tyrimai, Didžiojoje Britanijoje viešose vietose kaukes dėvi vos 21 proc. gyventojų. Tyrimo autorių teigimu, šis rodiklis Europos mastu yra vidutiniškas.
Kodėl tokia reakcija?
Yra daug priežasčių, kodėl žmonės kaukių dėvėti nenori. Viena iš svarbiausių – būtent tai, kad PSO ir oficialios medicinos struktūros beveik visose šalyse toli gražu ne iš karto sutarė, ir taip atsirado erdvė abejonėms. Yra ir politinė dedamoji. Pavyzdžiui, Donaldas Trumpas pandemijos pradžioje iš kaukių atvirai tyčiojosi ir demonstratyviai jų nedėvėjo. Kitų šalių oficialūs atstovai karantino metu irgi nerodo tinkamo pavyzdžio. Rezultatas aiškus: žmonės, matydami, kad lyderiai kaukių nedėvi, daro išvadą, kad ir jiems nereikia – vaizdas iškalbingesnis už tūkstančius žodžių. Be to, daug kas valdžios nurodymus dėvėti kaukes vertina kaip laisvės suvaržymą. Taip pat kaukės nedėvimos ir todėl, kad yra mokamos ar paprasčiausiai nepatogios.
Ką rodo psichologija
Tačiau kaukių dėvėjimo diskusijas socialiniuose tinkluose lydinti emocijų audra byloja, kad daugeliui tai nėra vien „patogu/nepatogu“ klausimas.
Vasarį, kai Italija tapo pirmąja su pandemija susidūrusia Europos šalimi ir ten prasidėjo apribojimai, Padujos universiteto profesorius Massimo Marchiori ėmėsi tirti žmonių reakciją į naują realybę. Jis 12 tūkst. savanorių padalijo į dvi grupes ir vienai grupei pasiūlė dėvėti kaukes, o antrai – ne. Eksperimento dalyviai turėjo jutiklius, skaičiuojančius prie jų prisiartinančius žmones ir atstumą iki jų. Paaiškėjo, kad dėvintiems kaukes laikytis socialinės distancijos pavyko lengviau nei nedėvėjusiems. Prie žmonių be kaukių aplinkiniai prieidavo dažniau ir arčiau nei prie dėvinčių kaukes.
M.Marchiori tai aiškina žmonių savybe stengtis artintis prie gyvų sutvėrimų, kurie kuo labiau panašūs į jį patį. Gi pats atpažinimas „savas/svetimas“ įvyksta per sekundės dalis. Taigi, jei didelė veido dalis paslepiama, objektas vertinamas kaip potencialiai pavojingas, todėl žmonių su kaukėmis šalinamasi, daro išvadą M.Marchiori. Būtent todėl kaukių dėvėjimas gali didinti nerimo lygį. M.Marchiori tyrimą aprašantis straipsnis dar nebuvo recenzuotas ir publikuotas, bet yra prieinamas internete.
Panašų paaiškinimą žurnale „Psychology Today“ pateikė ir amerikiečiai psichiatrai Rajendra Persaudas ir Peteris Bruggenas. Savo straipsnyje specialistai nuodugniai aiškina, kaip ir kodėl smegenims būtina vertinti aplinkinių veidus. Trumpai tariant, priežastis slypi išgyvenime: kai veidas visiškai atviras, jame per dalį sekundės galima suprasti oponento nuotaiką ir, jeigu jis agresyvus, ko nors griebtis. Įdomu, kad, jeigu veidas pridengtas, bet įžiūrimai (pavyzdžiui, ant veido krinta plaukai, nešiojami pusiau permatomi saulės akiniai ar plonas vualis), tai objekto patrauklumas padidėja. O jei dengiama didžioji veido dalis (o teisingai dėvima kaukė dengia daugiau), tai kelia nerimą.
O ką mada?
Supratę, kad kaukės, galimas daiktas, mūsų gyvenime atsirado rimtai ir ilgam (kaip, tarkime, Azijoje, kur jos nuo šio amžiaus pradžios jau yra visai natūrali kasdienio kostiumo dalis), dėmesį į jas atkreipė mados dizaineriai. Jeigu jau daugelis baiminasi standartinės medicininės kaukės suteikiamos unifikacijos, vadinasi, logiška būtų pasiūlyti įvairių dydžių ir formų dizainerių sukurtų kaukių.
Tačiau ryškios ir neįprastos kaukės kelia ne mažiau pasąmoningų asociacijų nei uždengtas veidas.
ХХ amžiuje kaukės laikas nuo laiko atsidurdavo dizainerių regos lauke. Vienas iš ryškiausių susižavėjimo šiuo aksesuaru periodų prasidėjo ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai savo versijas pasiūlė Elsa Schiaparelli. Siurrealizmo ir šiaip nestandartinių stiliaus ir gyvenimo sprendimų gerbėja E.Schiaparelli sugalvojo, pavyzdžiui, skrybėlaitę-batelį ir suknelę su omaro formos siuviniais. O dar ji pasiūlė drabužius papildyti kaukėmis su siurrealistiniais piešiniais – tai turėjo sustiprinti įvaizdžio efektą.
Aštuntajame dešimtmetyje kaukės tapo pankų ir gotų kostiumų dalimi, jie dėvėjo medžiagines kaukes bandanas ir odines kaukes, kurios dažnai būdavo dekoruojamos metalinėmis detalėmis.
Šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje kaukės prasiskverbė į popkultūrą, tapdamos sceninio kostiumo atributu. Dažniausiai kaukę dėvėjo Lady Gaga, pasirinkdavusi maksimaliai ekstravagantiškus variantus – uždengiančias visą veidą, dekoruotas blizgučiais ir t.t. Mados scenoje pasirodžius tokiems gatvės stiliaus ženklams kaip „Off-White“, išorinis kaukių vaizdas supaprastėjo. „Off-White“ dar iki pandemijos gamino medžiagines kaukes su prekės ženklo logotipu. Tačiau žinutė jau beveik šimtmetį lieka ta pati: kaukė – norinčių išsiskirti iš minios aksesuaras.
Labiausiai tikėtina, kad būsimas mados sezonas (rugsėjį turėtų įvykti pirmosios po karantino mados savaitės) pristatys protingo kompromiso variantus – tiems, kas nenori dėvėti kaukių kaip grynai utilitarinių gaminių, bet ir nepasirengusių tapti tais, į kuriuos rodoma pirštais. Bus įdomu, kaip pasikeis požiūris į kaukes, jeigu jos taps masinės mados rinkos dalimi.
