Daugelis žino istoriją apie tai, kaip kiek seniau nei prieš 150 metų vengrų gydytojas Ignacas Zemelveisas buvo išjuoktas kolegų, atleistas iš darbo ir paguldytas į psichiatrijos ligoninę už tai, kad pasiūlė gydytojams prieš operacijas plautis rankas. Tai yra denializmo – žmonių polinkio neigti faktus, neatitinkančius jų įsitikinimų – pavyzdys.
Nepaisant informacijos prieinamumo, (o iš dalies ir būtent dėl jo), denializmas paplitęs ir dabar. Vieni netiki skiepų poveikiu ar klimato kaita, kiti neigia Holokaustą ar Stalino represijas, treti įsitikinę GMO žala ir taip toliau – viską neigiančių tiek daug, kad reiškinys lyginamas su liga. "Republic" nusprendė išsiaiškinti ir suprasti, kodėl neigiama tai, kas yra visuotinai priimta.
Iš kur randasi denializmas?
Kaip sako buvęs Amerikos psichiatrijos asociacijos vadovas Paulas S.Appelbaumas, neigimas yra „sąmoningas, dažnai nulemtas psichologijos nekreipimas dėmesio į informaciją, kuri gali išprovokuoti sutrikimą ar pyktį, ir dėl to žmogus jos neįleidžia į savo įsitikinimų sistemą“. Kitaip tariant, tai – būdas paaiškinti sau pasaulį ir rasti jame balansą. Jeigu jums patinka sultingas kepsnys ar vištų sparneliai, stengiatės nesusimąstyti ar tiesiog nesutinkate, kad gyvūnai jaučia skausmą. Psichologai netgi turi tam pavadinimą: mėsos paradoksas.
Nemalonių prielaidų ar faktų nepriėmimas daugeliui yra būdas susidoroti su savo baime kaip skiepų būtinybės neigimo atveju. Tačiau būna ir kitokia motyvacija – pavyzdžiui, asmeninis suinteresuotumas: cigarečių gamintojai neigė savo produkcijos žalos įrodymus, naftos kompanijos ginčijosi su klimatologais dėl globalinio atšilimo. Kaip rašė Masačiusetso universiteto psichologijos profesorius ir knygos apie denializmą bendraautoris Michaelas A.Milburnas, „sunku priversti žmogų ką nors suprasti, kai nuo to dalyko nesupratimo priklauso jo alga“.
Suprasti neigėją
Labiausiai paplitusios denializmo formos retai kyla iš piktų kėslų. Paprastai juose dera pokyčių baimė ir bendras siekis elgtis teisingai – dėl sveikatos, šeimos, pasaulio. Taip, pavyzdžiui, atsiranda GMO baimė, skiepų naudos neigimas, siekis pirkti griežtai organiškus produktus: savaime suprantama, norime, kad vaikai būtų sveiki, o maistas – saugus ir natūralus. Ir kadangi dažniausiai nežinome, kas ir ką darė su mūsų maistu, prieš jį įsigyjant parduotuvėje, į bet kokį neaiškumą reaguojame atsargiai.
Kartais šiuolaikinių žinių neigimą palaiko religija ar „sveikas protas“, t.y. seniai įgyta nuomonė. Iš dalies tai yra ir nepasitikėjimo autoritetais – kuriais anksčiau pernelyg pasitikėjome – rezultatas. Keli spragtelėjimai kompiuterio pele ir galima rasti daugybę svetainių, raginančių netikėti vyriausybe, stambių tyrimų centrų mokslininkais, gamintojais, nes visi jie galvoja tik apie pelną ir kaip užmigdyti mūsų budrumą.
Kaip teisingai neigti
Vienas iš stipriausių denializmo triukų – nurodyti mokslo bendruomenės konsensuso nebuvimą, taip stengiantis neutralizuoti tyrimų rezultatus. Kaip pabrėžia mokslo žurnalistas, rašytojas ir knygos „Karas prieš mokslą“ autorius Shawnas Lawrence'as Otto, patikimas mokslas – tai teiginiai, kurių naudai liudija didžioji dalis įrodymų. Klausimų, dėl kurių sutartų absoliučiai visi, nėra, būtinai atsiranda prieštaraujančių balsų – tai ir tampa daugelio temų denialistų atrama.
Denialistų argumentai dažnai remiasi patikima informacija, bet ištraukta iš konteksto ir naudojama pasirinktinai. Tai vadinama „vyšnaičių rankiojimu“. Dar vienas būdas: kaip įrodymus naudoti diskredituotų ar temos neišmanančių ekspertų nuomones. Logika tokia: jei kas nors iš pramoninių mėsos gamintojų naudoja antibiotikus, vadinasi, juos naudoja ir visi kiti, taigi, visi organiški produktai – geri, o visi masinės gamybos produktai yra blogis.Jeigu kai kurios farmacijos kompanijos parduoda nebrangiai pagaminamus vaistus labai brangiai, vadinasi, visur apgaulė ir geriau naudoti „natūralias“ alternatyvas.
Kitos dažnos denializmo strategijos – „finišo linijos perkėlimas“ (moving the goalpost) ir konspirologija. Pirmuoju atveju, viena diskusijos pusė nuolat reikalauja iš kitos naujų įrodymų, atsisakydama pripažinti jau pateiktus. Antruoju – oponento argumentai atmetami, tvirtinant, kad kažkokia išorinė jėga viską taip sudėliojo, kad masės patikėtų.
Pavyzdžiai, kurių nereikia išgalvoti
Mokslininkai tvirtina, kad lig šiol nėra GMO produktų žalos sveikiems žmonėms įrodymų. Žemės ūkyje naudojama genų modifikacija mažai kuo skiriasi nuo gautų tradiciniais selekcijos metodais. Nepaisant to, GMO baimė ir technologijos saugumo duomenų ignoravimas itin plačiai paplitęs: remiantis apklausomis, GMO produktų pavojingumu JAV tiki 79 proc. (netiki – vos 18 proc.), Rusijoje – 80 proc. (netiki – 12 proc.). Ir jeigu produktai ant nuosavo pietų stalo – kiekvieno asmeninis reikalas, tai faktų neigimas šalių vyriausybių lygiu gali būti pražūtingas.
Jei denializmu užsiima žmonės, galintys lemti kitų žmonių likimą, pasekmės gali būti siaubingos. 1999–2008 metais PAR valdęs prezidentas Thabas Mbekis atsisakė tikėti ŽIV ir AIDS ryšiu. Jis manė, kad AIDS sukelia skurdas ir bloga mityba; kai apie tai jis pareiškė 2000-aisiais metais vienoje Tarptautinėje JTO konferencijoje AIDS klausimu, šimtai suvažiavimo dalyvių išėjo iš salės. Vėliau tyrėjai paskaičiavo, kad Mbekio neigimo politika ir valstybinės programos kovai su liga nebuvimas lėmė 330 tūkstančių mirčių, kurių buvo galima išvengti.
Tai, kad dar Senovės Graikijoje buvo žinoma, kad Žemė apvali, anglui išradėjui Samueliui Rowbothamui nesutrukdė grįžti prie plokščios Žemės idėjos ir 1864 metais apie tai išleisti knygą. Jis tikino, kad mūsų planeta – diskas, kurio centre yra Šiaurės ašigalis, o pakraščiuose – ledo siena. Šiuos tvirtinimus jis skleidė, keliaudamas po Angliją, pasirodydamas publikai ir buvo gan įtikimas – toks įtikimas, kad 1956 metais Rowbothamo idėjos pagrindu susikūrė Tarptautinė plokščios Žemės draugija, egzistuojanti iki šiol. 2017 metais amerikietis reperis B.o.B. susilaukė visuotino dėmesio savo ginču apie Žemės formą su astronautais ir fizikais.
Daugelį apstulbino japono leitenanto Hiroo Onoda istorija. 1944 metų pabaigoje jis buvo išlaipintas vienoje Filipinų saloje ir 29 metus atsisakė tikėti Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Jis slapstėsi saloje iki 1974 metų, rinkdamas duomenis apie „priešininką“ ir kartkartėmis vykdydamas kovinius išpuolius, kol buvęs jo viršininkas atskrido į salą ir atleido jį nuo užduoties. Beveik visą tą laiką Onoda galėjo skaityti japoniškus laikraščius ir žurnalus (juos palikdavo jam džiunglėse) ir netgi klausytis radijo, tačiau vis tiek netikėjo Japonijos pralaimėjimu.
Dar vienas rezonansinis denializmo epizodas – brito karo istoriko Davido Irvingo, viešai neigiančio nacių nusikaltimus. Savo publikacijose jis teigdavo, kad dujų kameros Osvencime buvo mistifikacija, ši pozicija susilaukė atgarsio tarp Holokausto neigėjų. 2006 metais Irvingas buvo nuteistas Austrijoje trims metams nelaisvės pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už genocido neigimą ar teisinimą. Paskelbęs, kad klydo dėl Holokausto, iš kalėjimo jis išėjo anksčiau laiko, tačiau išlaisvintas toliau tvirtino, kad dujų kamerų nebuvo, o Hitleris apie žydų naikinimą nieko nežinojo. Istorikė Deborah Lipstadt, išleidusi apie Irvingą knygą, vadino jį „vienu iš pavojingiausių Holokaustą neigiančių balsų“.
