Metalurgai ir minerologai „minkštumą“ gali interpretuoti kaip medžiagos savybę deformuotis esant spaudimui ir likti tokioje deformuotoje būklėje. Tačiau toks aiškinimas gali tapti nepatikimu, kai pradedi nagrinėti elastingas medžiagas, tokias kaip guma, kurios gali deformuotis ir vėl atgauti savo buvusią formą.
Dėl šio nevienareikšmiškumo tyrėjai naudoja įvairius kietumo (arba minkštumo) testus, priklausomai nuo to, kokio pobūdžio medžiagą nagrinėja. Mineralams jie naudoja klasikinį (ir labai paprastą) Moso bandymą, kai viena medžiaga patrinama į kitą ir žiūrima, kurį jų susibraižė. Anot Moso skalės, talkas, taip pat vadinamas muilo akmeniu, yra minkščiausias mineralas. Jis sudarytas iš silpnai sujungtų sluoksnių, kurie esant spaudimui suyra.
Metalų kietumą mokslininkai bando išmatuoti absoliutinėmis sąlygomis. Į tiriamą medžiagą nustatytu spaudimu ir nustatytą laiką jie spaudžia kamuoliuko ar piramidės formos gabalėlį. Metalo kietumas, anot G.Pharro, priklauso nuo kovalentinių ryšių kiekio. Tai stiprūs, stabilūs ryšiai, kai atomai dalinasi elektronų pora.
Lanksčiuose metaluose, tokiuose kaip auksas, tokių ryšių yra mažiau nei kietose medžiagose, tokiose kaip molibdenas ar volframas. Smarkiai reaguojančios medžiagos, kurių lydymosi taškas žemas (tokios kaip cezis ar rubidis) atsiduria pačių minkščiausių metalų spektro gale.
Tačiau G.Pharras įspėja, kad bet koks bandymas išskirti absoliučiai minkščiausią medžiagą būtų diskusijų dalykas.
