Kas yra radiacija?
Radiacija apima daugybę procesų, kurie mums atrodo skirtingi. Iš esmės tai procesas, kai objektas, pavyzdžiui, saulė, skleidžia energiją dalelėmis arba bangomis. Tačiau kai daugelis iš mūsų kalbame apie „spinduliuotę“, turime omenyje ypač didelės energijos bangas, pavyzdžiui, gama spindulius, ir didelės energijos daleles, kurias skleidžia radioaktyvūs atomai, pavyzdžiui, urano atomai. Didelės energijos bangos ir dalelės yra pavojingos gyviems organizmams ir gali pažeisti jų veikiamas ląsteles.
Be to, visi periodinės elementų lentelės elementai turi izotopų, t. y. to paties elemento formų, kurių branduoliuose yra skirtingas neutronų skaičius. Kai kurie izotopai yra stabilūs, tačiau kiti – nestabilūs, t. y. radioaktyvūs ir išskiriantys didelės energijos bangas ar daleles, teigia JAV energetikos departamentas. Dar daugiau, kai kurie elementai, pavyzdžiui, uranas, egzistuoja tik nestabilios formos.
Daug izotopų ir radioaktyviųjų elementų natūraliai pasitaiko aplinkoje, kur jie patenka į augalus ir vandenį. Taigi kiekvieną kartą, kai žmogus valgo maistą ar geria vandenį, jis gali įsiurbti mažus radioaktyviųjų izotopų kiekius. Didžiausi radiacijos šaltiniai mūsų organizme yra anglies 14 ir kalio 40 pėdsakai, – „Live SCience“ sakė Mike Shortas, MIT branduolinių mokslų ir inžinerijos docentas. Nors šie izotopai sudaro didžiąją dalį mūsų organizmo radiacijos, per dieną mes suvartojame tik apie 0,39 miligramo kalio 40 ir 1,8 nanogramo anglies 14. Izotopų sukeliamas radioaktyvumas žmogaus organizme prilygsta 1 proc. radiacijos dozės, kurią žmonės gautų skrisdami iš Bostono į Tokiją.
„Dauguma šių radioaktyviųjų izotopų į mūsų organizmą patenka su maistu, kurį valgome, vandeniu, kurį geriame, ir oru, kuriuo kvėpuojame“, – teigė M.Shortas . Kai kuriuose maisto produktuose yra didesnė radioaktyviųjų izotopų koncentracija, pavyzdžiui, bananuose, kuriuose yra nedidelis kiekis kalio 40, ir braziliškuose riešutuose, kuriuose yra radžio. Žinoma, šių maisto produktų kiekiai, kuriuos vidutinis žmogus suvartoja, anot JAV Aplinkos apsaugos agentūros, reikšmingai nepadidina su radiacija susijusios rizikos sveikatai.
Ateina iš aplinkos
Kiti aplinkos veiksniai gali lemti, kad žmogaus organizmas taps daug radioaktyvesnis. „Pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys nevėdinamuose rūsiuose, kuriuose yra daug granito, turinčio daug radžio, sugeria daug daugiau radono ir su juo susijusių dukterinių izotopų“, arba produktų, susidarančių radioaktyviam atomui skylant, – sakė M.Shortas.
1984 m. Pensilvanijoje radiacijos darbuotojas Stenlis Vatras netikėtai įjungė signalizaciją, kuri nustatė žmonių apšvitą. Saugos darbuotojus suglumino tai, kad S.Votrasas fiziškai neturėjo jokių radiacijos šaltinių, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jo organizmas iš rūsio buvo sugėręs didžiulį kiekį radono dujų, kurios, kaip jam buvo pasakyta, labai padidino plaučių vėžio riziką.
Radioaktyvieji izotopai, pavyzdžiui, anglies 14 ir vandenilio izotopas, vadinamas tričiu, yra sunkesnių elementų skilimo „dukteriniai“ produktai. Kai sunkesni branduoliai, pavyzdžiui, urano atomų branduoliai, skyla, nes yra nestabilūs, jų sudedamosios dalys, į kurias jie skyla, dažnai būna kiti izotopai.
Pažymėtina, kad stabilius izotopus tarpusavyje sulaiko stiprioji jėga – fundamentalioji jėga, jungianti protonus ir neutronus. Tačiau didėjant branduoliui stipriąją jėgą gali įveikti jėgos, kurios protonus ir neutronus atskiria vienas nuo kito, pavyzdžiui, elektrostatinis protonų atstūmimas. Kai branduoliai skyla į mažesnius branduolius, jie išspinduliuoja didelės energijos daleles arba didelės energijos energijos bangas, iš kurių ir kyla spinduliavimas.
Kai kurie izotopai, kuriuos žmonės absorbuoja, gali būti aplinkoje dėl žmogaus veiklos. „Atmosferoje atliekant branduolinių ginklų bandymus penktajame ir šeštajame dešimtmetyje susidarė nedideli stroncio 90 kiekiai, o Fukušimoje ir Černobylyje išsiskyrė šiek tiek cezio 137 ir cezio 134, – sakė M.Shortas, – nors didžioji pastarojo dalis jau išnyko.“
