Gyvenimo Marse idėja gyvuoja jau nuo XIX a., kai amerikiečių astronomas Percivalis Lowellas interpretavo Raudonosios planetos paviršiuje pamatytus kanalus kaip nežemiškos civilizacijos pėdsaką. Amžius jau XXI-asis, o Marse žmogus dar taip ir nėra pabuvojęs. Koks ten būtų gyvenimas?
Kur astronautai leisis, kol kas neaišku. Bet žmonių kolonijos Marse ateitis veikiausiai bus siejama su baze kur nors žemutinėse šiaurės pusrutulio platumose
1965 m. NASA zondas „Mariner 4“ pirmą kartą praskriejo pro planetą, o po 6 metų Marse pirmą kartą nusileido žmonių sukurtas sovietinis kosminis aparatas „Mars 3“. Nuo tada į Marsą surengta daugybė sėkmingų misijų, įskaitant ir marsaeigius „Sojourner“ bei Spirit“ (nebeveikiantys) ir „Opportunity“ bei „Curiosity“ (Marse darbuojasi ir dabar).
NASA planuoja ir pirmąją pilotuojamą misiją, tačiau ji numatoma tik ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje.
„Kur astronautai leisis, kol kas neaišku. Bet žmonių kolonijos Marse ateitis veikiausiai bus siejama su baze kur nors žemutinėse šiaurės pusrutulio platumose“, – pasakoja NASA Marso tyrimų laboratorijos mokslininkas Ashwinas Vasavadas.
Žiemos beveik dvigubai trumpesnės už pavasarius
Kaip ir Žemėje, Marse dėl ašies pokrypio egzistuoja metų laikai. Tiesa, klimato sezoniškumui Marse įtakos turi ir šios planetos orbitos elipsiškumas: ji aplink Saulę skrieja ne ratu, o gana ištempta elipse. Todėl nuo Saulės nusigręžusiame pietiniame pusrutulyje žiemos būna gerokai šaltesnės, o vasaros – gerokai šiltesnės nei šiauriniame pusrutulyje.
Jei gyventumėte šiauriniame pusrutulyje, pavasaris ten truktų apie 7 mėnesius, vasara – 6 mėn., ruduo – mažiau nei 5 mėn., o žiema – tik apie 4 mėnesius. (Marso metai sudaro apie 1,88 žemiškųjų metų, o para Marse trunka 24 val. 39 minutes ir 35 sekundes).
Vasarą Marse +20°C
Vidutinė „oro“ temperatūra Marse – apie -60°C, tačiau ji gali varijuoti nuo -126°C (žiemomis, ties ašigaliais) iki +20°C (vasaromis, ties pusiauju). Temperatūra dramatiškai pasikeisti Marse gali ir per savaitę.
Vidutinė „oro“ temperatūra Marse – apie -60°C, tačiau ji gali varijuoti nuo -126°C (žiemomis, ties ašigaliais) iki +20°C (vasaromis, ties pusiauju).
Temperatūrinius pokyčius Marse labai dažnai lydi galingos dulkių audros – kartais jos keletą dienų apgaubia visą planetą. Fiziškai jos organizmui gal ir nepakenktų, tačiau smulkios dulkės gali sutrikdyti elektronikos darbą ir stabdyti saulės energija varomų instrumentų darbą.
Marso atmosferos tankis siekia vos 1 proc. Žemės atmosferos tankio, tačiau ji yra pakankamai tanki, kad joje sudegtų mažo rutuliuko dydžio meteorai. A. Vasavados teigimu, didesni meteorai Marse gana reti, tad tikimybė, kad toks pataikys į jus, yra gana menka. Gyvenant Marse netektų sukti galvos dėl vulkaninio ir tektoninio aktyvumo.
Kosminė radiacija
„Vis dėlto grėsmė Nr. 1 astronautams Marse būtų kosminė spinduliuotė, – įsitikinęs NASA mokslininkas. – Marsas neturi magnetinio lauko, jo atmosfera labai reta, tad kenksmintų kosminių ir Saulės spindulių ten niekas nesulaikytų.“
Jei Marse įvyktų kokia nelaimė, žinutė Žemėn keliautų vidutiniškai 15 min. ir tiek pat atgal. Tad tiesioginis bendravimas su žemiečiais būtų neįmanomas.
Kalbant apie Marso orus, planetos dangaus skliaute kartais galima pamatyti plonus debesis, o šaltais rytais gali pasirodyti ir šarma, mat Marso ore yra šiek tiek drėgmės (nuo poliarinių ledo kepurių). Tačiau Marso danguje niekada nepamatysite švininių audros ar lietaus debesų. Lietaus ten irgi nebūna.
Mėlyni saulėtekiai ir saulėlydžiai
Kadangi dangus Marse toks giedras, naktimis čia galima pasigrožėti fantastiškomis žvaigždėmis. Astronomijos mėgėjai galėtų apžiūrėti Marso palydovus Deimą ir Fobą, kurie gali patekėti vienu metu. Abu mažyčiai planetos palydovai kartais nulemia ir dalinį Saulės užtemimą.
Dieną dangaus skliautas būna ne žydras, o oranžinis. Dėl dulkių atmosferoje. Saulėlydžiai ir saulėtekiai Marse kažkuo primena žemiškuosius, tik būna gerokai blyškesni, o kai kuriose vietovėse – ne raudoni, o mėlyni.
Nacionaliniai Marso kraštovaizdžio parkai
„Jei Marsą vis dėlto pavyktų kolonizuoti, jame yra kvapą gniaužiančių gamtos paminklų, kurie tikrai taptų Nacionaliniais Marso parkais, – neabejoja A. Vasavadas. – Ko vertas vien užgęsęs Olimpo ugnikalnis, kurio aukštis – net 25 km (aukščiausia viršukalnė Saulės sistemoje). O juk šalia jo stūkso ir dar trys panašaus kalibro užgesę monstrai.“
Nieku gyvu negalima pamiršti ir įstabiųjų Marinerio slėnių. Neįtikėtinų vaizdų turistai pamatytų ir prie ledo kepurių ašigaliuose ir arti jų.
„Vis dėlto Marso gravitacija siekia tik 38 proc. Žemės gravitacijos, tad ten tektų iš naujo mokytis vaikščioti ir bėgioti – ten judėtume kitaip, – atkreipia dėmesį mokslininkas. – Tiesa, Marse mokytis kitokio judėjimo tektų mažiau nei Mėnulyje.“
