Tiems, kam rūpi žaidimą patirti būtent tokį, koks jis ir buvo sukurtas – geros žinios: kūrėjai perdirbinyje „Reunion“ nelietė nieko išskyrus grafiką, kurią atnaujino pilnai ir tam tikrus žaismo elementus, kuriuos tikrai pagerino ir atmodernino. Taigi, šiandien turime galimybę dar kartą sužaisti jau kultine tapusią žaidimo „Final Fantasy VII“ priešistorę, tik jau naujos kartos „PlayStation 5“ konsolėje.
Žaidimų seriją „Final Fantasy“ žino net ir tie, kas nežaidžia žaidimų. O tie, kas žaidžia, neabejotinai yra girdėję apie septintąją šios serijos dalį, kuri pirmą kartą pasirodė dar 1997 metais. Ne viena „Final Fantasy“ dalis sulaukė daug dėmesio ar net suburdavo atskirą fanų bazę, bet „Final Fantasy VII“ aplink save sutelkė bene daugiausiai populiarumo.
Po šio žaidimo atsirado dar du atskiri bei dideli žaidimai, kurių vienas yra ir dabar apžvelgiamas „Crisis Core“, o taip pat – tuo metu itin akį žavėjęs anime filmas „Final Fantasy VII: Advent Children“, Europoje pasirodęs 2006 metais. Na, o pastaruoju metu, galima sakyti, vyksta tikras būtent šios, septintosios serijos dalies atgimimas, nes 2020-aisiais pasirodė pirmoji „Final Fantasy VII“ perdirbinio trilogijos dalis, šiuo metu intensyviai kuriama antroji, o šiemet gavome „Crisis Core“ perdirbinį.
Japoniška fantazija
Žaidimas „Crisis Core“ pasakoja apie vaikiną Zack, kuris, nors siekia tapti vienu geriausių karių, nepraranda entuziazmo ir kiek vaikiško užsidegimo. Bet visą žavesį žaidimui bei jo istorijai suteikia ne tiek vienas šis veikėjas, kiek visa personažų aplinka ir kaip jie Zacką viso žaidimo metu pakeičia. Iš jauno, dar naivaus kario jis tampa brandžiu kovotoju už savo įsitikinimus bei jaunojo Cloudo mokytoju.
Taip pat žaidime sutinkame garsųjį Sephiroth, kuris čia dar nėra blogas bei jo artimiausius bendražygius Angeal ir Genesis. Žaidimo siužetas labai gerai parašytas, nes nors ir užduoda papildomų klausimų apie „Final Fantasy VII“ visatą, į juos visus atsako bei papildo tam tikras originaliosios septintos dalies spragas.
Tik, žinoma, čia tikrai netrūks ir kreivą šypseną išspausiančių vietų ar perdėto heroizmo akimirkų. Beje, visi, kas yra pametę galvas dėl pagrindinių „Final Fantasy VII“ personažų, pavyzdžiui, Aerith, Cloud, Yuffie ar Sephiroth, žaisdami „Crisis Core“ perdirbinį galės džiūgauti, nes visi jie čia yra, tik gerokai jaunesni, todėl neabejotinai suteiks daugiau informacijos apie pačius veikėjus ar jų praeitį. Na, o naujiems žaidėjams tai tiesiog geras įvadas prieš žaidžiant „Final Fantasy VII“ ar jo modernų perdirbinį. Ir jei norite išgyventi vieną populiariausių žaidimų tik su atmoderninta grafika – tikrai verta.
Subalansuotas trumpiems prisėdimams
Pereinant prie paties žaidimo, prieš žaidžiant būtinai reikia turėti omenyje, kad apart grafikos ir sklandesnio žaismo „Crisis Core“ išliko nepakeistas. O „Crisis Core“ dar senesniais geresniais laikais buvo skirtas būtent konsolei PSP, todėl tiek jo trukmė, tiek lygių struktūra gali pasirodyti per maži ar kiek archaiški.
Kadangi kūrėjų tikslas buvo išlaikyti autentišką žaidimo patirtį, net ir žaidžiant „PlayStation 5“ konsole turėsime bėgioti ganėtinai suspaustais lygiais, kuriuose nebus daug naršymo ar daug vietos tyrinėjimui apskritai. Būtent todėl ir bendra žaidimo trukmė, norint pereiti tik siužetinę kampaniją ir kažkiek šalutinių misijų bus apie 20 valandų, o tai stebėtinai mažai, kalbant apie „Final Fantasy“ serijos žaidimą. Kita vertus, žaidime yra ir labai įtraukianti šalutinių misijų sistema – jas tiesiog pasieksime iš meniu lango prie išsisaugojimo taškų ir galėsime nevaržomai žaisti.
Šios misijos taip pat buvo kurtos galvojant apie PSP žaidėją, todėl yra trumpos bei greitos. Stebėtina, bet jos labai gerai veikia ir šiandien – vienu prisėdimu galima įveikti apie 10 šalutinių misijų ir jos labai įtraukia bei nepabosta. Dėl šios priežasties „Crisis Core“ perdirbinys labai tinka ir tiems, kas neturi daug laiko žaisti žaidimų, o nori vakare skirti vos valandą ar net mažiau laiko. Galima sakyti, „Crisis Core“ subalansuotas būtent tokiems prisėdimams, kurių metu galima įveikti saują šalutinių misijų arba šiek tiek pasistūmėti narpliojant siužetinę kampaniją.
Mūsų veikėją veiks emocijos ir prisiminimai
Kovos žaidime vyksta tik valdant Zacką, jokių kitų personažų kovų metu valdyti negalėsime. Kita vertus, paties mūsų veikėjo valdymas ir galimybės tikrai puikiai išplėtotos – galėsime mosikuoti kardu arba, vos kelių mygtukų paspaudimu, naudotis magija ar sugebėjimais. Taip pat į pagalbą kartais galėsime iškviesti savo sąjungininkus, pradedant kitais personažais ir baigiant „Final Fantasy“ serijos gerbėjams jau pažįstamomis dieviškomis būtybėmis Ifrit ar Bahamut.
Tik vienintelis kabliukas – mes visų pagalbininkų negalėsime išsikviesti kada panorėję. Su tuo susijęs vienas unikaliausių ir įdomiausių „Crisis Core“ elementų. Ir rašydamas unikaliausių, aš dabar mintyse nesugalvoju jokio kito žaidimo, kuriame būtų kažkas panašaus. O esmė tokia: Zack, kaip veikėjas, žaidime bus veikiamas emocijų. Pavyzdžiui, prisimins kažkuriuos kitus personažus ar savo situacijas su jais.
Tai smarkiai darys įtaką DMW arba „Digital Mind Wave“ sistemai, kuri veikia lošimo automato principu – joje turi sutapti besisukantys paveiksliukai. Kovų metu neturėsime laiko nuolat dairytis į šią sistemą, bet ji dažnai mums nulems išsuktus vienodus personažų paveikslėlius, o tai savo ruožtu reikš arba specialią ataką arba papildomus taškus mūsų sugebėjimams. Na, o kuo didesnė ar labiau pakylėta bus Zacko emocinė būsena, tuo didesnė tikimybė, kad DMW mums išsuks retesnius ir naudingesnius paveikslėlius.
Gražus ir skambus
Tenka išskirti, kad „Crisis Core“ perdirbinio atnaujintas grafinis apipavidalinimas, žaidimo siužetas, kova bei visos jos mechanikos ir šalutinės misijos yra pagrindinis arkliukas, dėl kurio niekaip nesinori padėti žaidimo į šalį. Kita vertus, kūrėjai nepaliestas paliko ir visas šiek tiek kreivokas šalutines veiklas, kurias čia taip pat turėsime daryti.
Pavyzdžiui, dalyvauti pritupimų mini žaidime arba kalbėtis su skirtingais žaidimo pasaulyje randamais veikėjais tam, kad gautume vertingus daiktus arba naujas šalutines misijas. Kartais žaidimas nepasako mums svarbių dalykų, todėl galime tik perėję pusę žaidimo susivokti, kad nebegausime svarbaus daikto ar misijos. Taigi, žaisti, nors žaidimas ir nedidelis, vis tiek patartina neskubant ir viską po kelis kartus išbandant ar patikrinant.
Galiausiai, be tikrai įspūdingai pagerintos grafikos čia turime ir išskirtinį garso takelį. Kas jau kas, bet garso takeliai visuomet yra „Final Fantasy“ žaidimų vizitinė kortelė, todėl nenustebkite, kad ir šį kartą atsiras bent kelios muzikinės temos, kurios ilgam įstrigs atmintyje.
Na, o grįžtant prie grafikos – taip, ji nėra tokia įspūdinga kaip „Final Fantasy VII“ perdirbinys, bet jei turite galimybę prisiminti ar pamatyti, kaip atrodė originalus „Crisis Core“ – palyginkite ir tikrai įvertinsite, kiek darbo kūrėjai įdėjo į žaidimą jį perkeldami į naują rūbą. Tuo metu įgarsinimas, ypatingai kalbant apie anglakalbius aktorius, ne visada skamba gerai, bet prie jo paprasčiausiai reikia priprasti.
Jei skaitydami šią apžvalgą raukotės – ko gero, ši serija ir jos žaidimai ne jums, o jei tai kažkas, ką mėgstate – patikėkite, žaidime tikrai netrūks vietų, kurios nustebins ar priblokš. Ypatingai vaizdo intarpai, kurie sukurti pasitelkiant jau nebe žaidimo grafikos variklį.
Vertas ir dėmesio, ir laiko
Taigi, jeigu mėgstate geras japonų istorijas, esate žaidę arba girdėję apie „Final Fantasy“ seriją ir norite greito būdo pasitikrinti, kaip jums patiktų ši serija – „Crisis Core“ perdirbinys yra tikrai puikus žaidimas tam. Na, o visiems „Final Fantasy“ arba japoniškų veiksmo RPG žaidimų gerbėjams tai yra žaidimas, kurio apskritai negalima praleisti.
Žaidimas „Crisis Core -Final Fantasy VII – Reunion“ buvo išleistas 2022 metų gruodžio 13 d. ir yra skirtas konsolėms „PlayStation 5“, „PlayStation 4“, „Xbox Series X“, „Xbox One“, „Nintendo Switch“ ir asmeniniams kompiuteriams. Ši apžvalga parengta (įskaitant ir ekrano paveikslėlius) testuojant konsolei „PlayStation 5“ skirtą žaidimo versiją. Žaidimo kodą apžvalgai suteikė leidėjas.
