Per pastaruosius kelis šimtmečius Vakarų filosofinėje ir grožinėje literatūroje būta net mėginimų „režisuoti“ – modeliuoti – susitikimą su būtybėmis iš kosmoso platybių bei numatyti tokios akistatos pasekmes (prisiminkime Kristijano Hiugenso, Kristoferio Feno, Roberto Mertono, Voltero, Žiulio Verno, Herberto Velso, Konstantino Ciolkovskio ir kt. kūrinius).
Visgi sutariama, jog modernioji tikėjimo, jog ateiviai tarpžvaigždiniais laivais lanko mūsų planetą istorija oficialiai prasidėjo 1947 metų birželio 24 dieną JAV, kuomet lakūnas Kenetas Arnoldas paskelbė aukštai danguje virš Uolėtųjų kalnų (Vašingtono valstija, JAV) regėjęs keistai sklendžiančių, tarsi vandens paviršiumi slystų lėkštės, objektų grupę.
Naujiena apie „skraidančiąsias lėkštes“ netruko plačiai pasklisti. Žiniasklaida K.Arnoldo matytą reiškinį susiejo su „marsiečiais“, ir tema tapo nepaprastai populiari – atgarsis buvo milžiniškas (daugiau apie šiuolaikinio NSO bumo pradžią bei „skraidančiųjų lėkščių“ termino gimimo aplinkybes galite paskaityti čia).
Masinio informavimo priemones užplūdo šimtai pranešimų – ėmė aiškėti, jog K.Arnoldo atvejis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis liudijimas apie neįprastus reiškinius, kuriuos šiandien pavadintume NSO.
Kontaktuotojai – ypatinga NSO liudininkų grupė
XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo pradžioje ėmė formuotis ypatinga NSO liudininkų grupė, kurie masinėje kultūroje vadinami „kontaktuotojais“ – žmonės, kurie sakosi užmezgę „ryšį“ su nežemiškomis būtybėmis ir bendraują telepatiškai, per sapnus ar net tiesiogiai savo kambaryje, o kartais – net tarpžvaigždiniame erdvėlaivyje! Iš pradžių fenomeno tyrinėtojai nežinojo, kaip reaguoti į tokius pareiškimus, o žurnalistai kiekvieną pasakojimą pateikdavo kaip gryną tiesą.
Geltonosios spaudos skaitytojams, radijo klausytojams bei TV žiūrovams istorijos apie susitikimus su svečiais iš kitų planetų, be abejo, labai patiko. Tačiau mokslininkams pradėjus šiuos nutikimus vertinti kritiškiau, atidžiai analizuojant įvykių detales ir aplinkybes, sensacijų burbulai ėmė sproginėti vienas po kito. Toliau pateiksime du itin būdingus pavyzdžius, rodančius, kaip gimsta vaizduotės fantomai, kuomet faktai apgaulingai viliojančiai persipina su fantazijomis, o tiesa susilieja su kliedesiais.
Veneros gyventojai pasirenka Džordžą Adamskį
Bene pirmasis žmogus, paskelbęs apie savo „kontaktus“ su ateiviais iš kosmoso ir todėl sulaukęs didžiulio visuomenės dėmesio bei komercinės sėkmės, buvo lenkų kilmės JAV pilietis Džordžas Adamskis (Georg Adamsky). Jo aistra buvo astronomija – gyvendamas Palomaro kalno (Kalifornijos valstija), kurio viršūnėje stovėjo didžiausia tuo metu pasaulyje observatorija, papėdėje, jis įsitaisė kelis nedidelius mėgėjiškus teleskopus nakties dangui stebėti. Čia pat įkurdinto savo restoranėlio lankytojams Adamskis prisistatydavo Palomaro Profesoriaus vardu. 1946 metų spalio 9 d. stebėdamas meteorų lietų, Profesorius pamatė tai, ką 1954 metais išleistoje bestseleriu tapusioje knygoje „Skraidančios lėkštės nusileido“ pavadino „didžiuliu erdvėlaiviu“, kabojusiu aukštai virš kalno keteros San Diego kryptimi.
Po šio įvykio Adamskį užvaldė mintis, kad Saulės sistemos planetos yra apgyvendintos. Dienomis ir naktimis, valandų valandas jis leido laukdamas „ateivių laivo“ pasirodymo. Ir jam stebėtinai sekėsi: nuo 1949 m. žiemos iki 1952 m. vasaros Adamskis padarė daugiau nei 100 pribloškiančių NSO nuotraukų, kol tų pačių metų lapkritį išgirdo „telepatinį balsą“, kviečiantį susitikimui netoliese esančioje nuošalioje vietoje.
Netrukus istorinis visai žmonijai susitikimas įvyko, per kurį ateiviai, prisistatę Veneros gyventojais, diskutavo su Adamskiu apie branduolinio karo grėsmę. Su maloniai atrodančiais ir inteligentiškai bendraujančiais veneriečiais Palomaro Profesorius kosmose pabuvojo 11 kartų, žinoma, aplankė „nuostabią, amžinai žaliuojančią“ gimtąją ateivių planetą.
Reikalas tas, kad tuo metu Venera dar nebuvo gerai ištirta, ir nuoširdūs, kupini kvapą gniaužiančių detalių Adamskio pasakojimai nepasiruošusiam klausytojui atrodė įtikinami. Sukluso net specialistai. Neilgam. Iki momento, kai sužinojome, jog Veneros paviršiuje temperatūra tokia, kad lydosi švinas, slėgis keliasdešimt kartų didesnis nei Žemėje, o lyja sieros rūgštimi. Smulkmenos. Bet Adamskio patirtimi verčia suabejoti.
Lygiai kaip ir faktas, jog visas NSO nuotraukas garsusis Palomaro „kontaktuotojas“ suklastojo. Tai paaiškėjo po kruopštaus techninio ir psichologinio susitikimų su veneriečiais „įrodymų“ tyrimo. Viskas dėl populiarumo, pelno ir neišsipildžiusių jaunystės svajonių, – galiausiai prisipažino Dž. Adamskis.
Plėjadiečiai lanko šveicarų ūkininką
8-ajame dešimtmetyje ypač išgarsėjo kitas „kontaktuotojas“ – šveicarų ūkininkas Eduardas „Bilas“ Mejeris. Jis tvirtino, jog su kosminėmis būtybėmis telepatiškai bendrauja nuo vaikystės, o „rimt“ kontaktai prasidėjo 1975 metų sausio 28 d., kai visai netoli savo ūkio Ciuricho apylinkėse išvydo nusileidžiantį erdvėlaivį ir netrukus susipažino su jį pilotavusiomis į žmones itin panašiomis būtybėmis.
Per pirmąjį 45 minutes trukusį bendravimo „seansą“ žavi liekno sudėjimo, dangaus mėlynumo akių šviesiaplaukė tarpžvaigždinio laivo kapitonė Semdžeisė Eduardui išaiškino, jog kosminis laivas su tiriamąja bei švietėjiška misija į Žemę atvyko iš Plejadų žvaigždyno ir ūkininkas pasirinktas tarpininkavimui tarp plejadiečių ir žmonijos (kodėl ne koks nors žymus mokslininkas ar garsus politikas, turintis autoritetą ir realią įtaką visuomenei, viešnia nutylėjo). Buvo sutarta „kontaktuoti“ nuolatos, o įrodymui svečių iš kosmoso vizitus kukliame šveicaro ūkyje leista fotografuoti!
Iš viso nuo 1975-ųjų sausio iki 1978-ųjų balandžio Plejadų gyventojai tiesiogiai pabendrauti su Mejeriu buvo nusileidę 105 kartus, taip pat keletą kartų jį skraidino po kosmosą, aprodė už 400 šviesmečių nuo Žemės esančią gimtąją Eros planetą, aiškino, jog galima keliauti greičiau už šviesą. Per šiuos daugkartinius apsilankymus Eduardas Mejeris padarė kelis šimtus šokiruojančių nuotraukų (kai kuriose pro ateivių laivo iliuminatorių matosi Žemės rutulys), užrašė 300 lapų plejadiečių išminties.
Tikėti (,) negalima (,) paneigti
Nepaisant to, kad Mejerio pasakojimai buvo nuoširdūs ir įtikinami, o savo istoriją jis sėkmingai pardavinėjo patikliems žurnalistams, mokslininkams įtarimas kilo iškart. Pirma, Plejadų spiečius yra sudarytas iš labai jaunų karštų žvaigždžių, kurios negali turėti planetinių sistemų, tinkamų gyvybei; antra, plejadiečių „mokymas“ apie galaktikos civilizacijų bendruomenę, tikrąją religiją, kosminį mokslą, ekologiją įtartinai sutapo su romantiškąja Eduardo pasaulėvaizdžio dalimi, susiformavusia iš vaikystėje skaitytų fantastikos žanro komiksų atmintyje užsilikusių įspūdžių; trečia, kai kurios erdvėlaivių nuotraukos buvo tokios absurdiškai naivios, jog nekilo abejonės, kad jos suklastotos.
1979 metų pradžioje Mejeris prisipažino nedidelius NSO modelius kabindavęs ant plono siūlo ir su keliagubu išlaikymu fotografuodavęs kalnų fone. Jokie ,,kontaktai” su plejadiečiais, žinoma, irgi nevyko, o Semdžeisė tebuvo idealizuota Eduardui kažkada patikusios merginos projekcija...
Nuo 6-ojo XX a. dešimtmečio pradžios visame pasaulyje užregistruota tūkstančiai „kontakto“ su nežemiška gyvybe atvejų. Išryškėjo įdomi tendencija: kosmoso tyrimų programoms atskleidus, jog Saulės sistemoje gyvybės, bent jau tokios, kokią įsivaizduojame, juo labiau protingos, egzistuoti negali, ateiviai liovėsi „kontaktuotojams“ tvirtinti atvykę iš gretimų planetų – dabar jie atkeliauja iš tolimų žvaigždžių.
Gal sutapimas, tačiau lyg tyčia mokslininkai apie ten esančias planetines sistemas bei sąlygas gyvybei arba nieko nežino, arba tik teoriškai numano. Kaip ir apie keliavimo pro juodąsias bedugnes ar laiko tunelius būdus.
Dar vienas dėsningumas: ateivių „kontaktuotojams“ perduodama informacija keistai sutampa su masinėje kultūroje vyraujančiomis temomis bei aktualijomis, o suteikiamos žinios vargiai peržengia paties „kontaktuotojo“ kompetencijas ir interesų lauką.
Jei negali patikrinti, belieka nuoširdžiai tikėti.
