Supermasyvi juodoji skylė, esanti už 300 mln. šviesmečių nuo Žemės, pagavo ir sudraskė žvaigždę. Galaktikos ESO 583-G004 viduryje esanti juodoji skylė, surijusi vargšę paklydėlę, pasiuntė galingą ultravioletinių spindulių pluoštą, kurį astronomai panaudojo susidūrimui nustatyti.
Milžiniškos juodosios skylės gravitacija traukia per arti atsidūrusius objektus į jos vidų. Tačiau žvaigždei vis labiau artėjant prie juodosios skylės nasrų, gravitacija, veikianti arčiau juodosios skylės esančias žvaigždės sritis, yra daug stipresnė už gravitaciją, veikiančią tolimojoje žvaigždės pusėje. Dėl šio skirtumo žvaigždė virsta ilga, į spagečius panašia mase, kuri sluoksnis po sluoksnio apsivynioja aplink juodąją skylę – kaip spagečiai aplink šakutę. Ne be reikalo šis procesas vadinamas spagetifikacija.
Šis karštos plazmos „spagetis“, traukiamas juodosios skylės centro link, pagreitėja aplink juodąją skylę ir virsta milžiniška energijos ir materijos srove, kuri sukuria ryškų blyksnį. Jį galima aptikti optiniais, rentgeno ir radijo bangų teleskopais, rašo „Live Science“.
Išskirtinis šios įvykio ryškumas leido astronomams juodąją skylę tyrinėti ilgesnį laiką, nei įprasta. Tai gali padėti gauti naujų įdomių įžvalgų apie paskutines nelaimingos žvaigždės akimirkas, teigia tyrėjai.
Šiam procesui atvaizduoti NASA mokslininkai sukūrė iliustraciją.
Iliustracijoje matoma, kaip pirmiausia nubyra išoriniai žvaigždės atmosferos sluoksniai. Tuomet jie apjuosia juodąją skylę, o likusi žvaigždės dalis netrukus seka paskui ją, greitėdama aplink juodosios skylės centrą.
Nepaisant to, kad juodosios skylės garsėja kaip godžios valgytojos, didžioji dalis žvaigždės materijos ištrūksta – tik 1 proc. žvaigždės praryja juodoji skylė.
