Tokie šalutiniai gravitacijos efektai ištinka orbitoje gimusias ir keletą parų ten praleidusias medūzas: jos, parskraidintos į Žemę, patiria pašėlusį svaigimą ir visiškai nesiorientuoja aplinkoje. Apie tai byloja naujausi NASA eksperimentų rezultatai.
NASA medūzas į kosmosą skraidinti pradėjo dar XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, o pirmąją medūzų-astronaučių partiją į orbitinę stotį atgabeno daugkartinio naudojimo erdvėlaivis „Columbia“. Tada buvo tyrinėjama, kaip jų organizmų vystymąsi paveiks kosmosas ir mikrogravitacijos (nesvarumo) būsena.
Nors kosminio kūdikio statusas skamba labai šauniai, deja, orbitoje pasaulį išvydusios medūzos nepasižymi tais Žemės gravitacijos jutimo sugebėjimais, kokie yra būdingi Žemėje gimusioms gentainėms.
Medūzos viršų nuo apačios skiria ir erdvėje orientuojasi per kalcio sulfato kristalus, kurie juosia apatinę jų grybo pavidalo kūnų dalį. Kristalai „įkurdinti“ mažose kišenėse, kurios sujungtos su plaukų ląstelėmis. Kai medūza juda, kristalų žiedas raičiojasi ir per plaukelius signalizuoja medūzai, kur yra viršus, o kur – apačia.
Nors kosmose kristalų kišenės išsivystė normaliai, astro-medūzoms vėliau normalios gravitacijos sąlygomis iškilo sunkumų mėginant plaukti ir nustatant judėjimo vandenyje kryptį. Orbitoje gimusios medūzos Žemėje išsiskyrė nenormaliu pulsavimu ir judesiais, kurie nebūdingi čia gimusioms giminaitėms.
Žmonės gravitaciją ir greitėjimą junta otolitais – kalcio kristalais vidinėje ausyje (analogiškų kristalų turi ir medūzos). Kristalai judina jautrius plaukelius, o šie į smegenis siunčia atitinkamus signalus, kad šios susiorientuotų, į kurią pusę traukia gravitacija. Tad jei gravitacijos jutimo problemų turėjo kosmose gimusios medūzos, visai tikėtina, kad jų turėtų ir kosmose gimę žmonės.
