„Šiuolaikiniai tyrėjai, besidomintys paveldo istorija sako, kad kiekviena karta turi teisę iš naujo apsibrėžti, kas jai yra paveldas“, – laidoje „Hmm efektas“ tikina Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros (SAF) docentas, architektūrologas V. Petrulis.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiais laikais vis dažniau objektai net nepraėjus penkiasdešimčiai metų (standartiniam laikui, nuo kada objektas įprastai gali būti laikomas paveldu) įtraukiami į paveldosaugos objektų sąrašus: „Pavyzdžiui, Osle, Norvegijoje, garsaus architektų biuro „Snøhetta” 2007-aisiais pastatytas operos teatras – jau paveldo objektas“.
Paveldo sąrašuose – ne tik išskirtiniai objektai
Pasak jo, plačiąja prasme, kultūros paveldas – tai inspiracijos ieškojimas iš praeities, bandymas pritaikyti žinias, daiktus, seniau statytus objektus šių dienų reikmėms.
„Neįmanoma nubrėžti linijos ir pasakyti, nuo kada tiksliai žmonės pradėjo domėtis praeitimi, senovės artefaktais ir laikyti juos paveldu, – tikina KTU SAF docentas – Tarkim, septynių pasaulio stebuklų fenomenas: sudarant tokį sąrašą dar antikos laikais buvo bandoma parodyti, kokie objektai yra išskirtiniai ir svarbūs. Remiantis šių laikų terminologija, tikriausiai tai būtų pirmieji paveldo objektai“.
Anot jo, 20 amžiuje iš esmės pasikeitė požiūris į objektus: anksčiau laikyti išskirtiniais ir svarbiausiais, pavyzdžiui, didikų ar valdovų rūmai – praranda savo pirminę prasmę; palaipsniui jie tarsi transformuojasi į kažką, ką įdomu aplankyti, pažiūrėti, jie pradeda kelti susidomėjimą, smalsumą, tačiau nebetenka pirminės funkcijos.
„Tokio dėmesio nusipelnydavo išskirtiniai objektai, t .y. gniaužiantys kvapą – savo masteliu, dekoro turtingumu. 20 amžiaus pradžioje, kai suformuojami pamatiniai paveldosaugos dokumentai, tokie kaip Atėnų chartija, pradedama fokusuotis būtent į tokius objektus, kurie, galima sakyti, pelnytai laikomi paminklais“, – teigia KTU SAF docentas.
Tačiau jau 20 a. viduryje pradėtas kelti klausimas apie tai, kodėl saugomi tik didikų rūmai, įvairios bažnyčios, o kasdienis žmonių gyvenimas nenusipelno dėmesio. Palaipsniui kultūrinės vertės potencialas įžvelgtas ir paprastuose gyvenamuosiuose namuose ar netgi pramonės objektuose.
„Diskusijos vyko dėl to, kad buvo saugomas siauras objektų ratas. Pradėta galvoti apie tai, kad galima saugoti ir etninę architektūrą. Puikus to pavyzdys: apie 1960-uosius įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejaus, kuriame eksponuojamas kuklus įvairių socialinių sluoksnių žmonių gyvenimas“, – sako V.Petrulis.
Ateityje bus saugomas ir skaitmeninis paveldas
Paveldas, kaip visuma, pasak KTU SAF docento V.Petrulio, išties pakankamai plati sritis, kuri daro didelę įtaką ir mūsų kasdienybei – dažname paveldo objekte įsikūręs ne muziejus, bet verda įprastas gyvenimas.
„Tačiau skaičiuojat vienetais – kilnojamasis kultūros paveldas, pavyzdžiui, paveikslai, liturginės taurės ir kiti daiktai, kurie inventorizuojami ir saugomi – ko gero gausesnis negu saugomi pastatai ar urbanistiniai kompleksai“, – teigia V.Petrulis.
Dar viena nekilnojamojo kultūros paveldo dalis, kurią išskiria docentas – archeologinis paveldas, slypintis po žeme.
„Nors šis paveldas nematomas, nebent yra atidengiamas, jis visada potencialiai savo fiziniu pavidalu kažkur slypi ir gali kažkada iškilti į paviršių, būti atrastas“, – tikina mokslininkas.
Šiuo metu jau pradedama kalbėti ir apie skaitmeninį paveldą – apie tuos objektus, kurie „gimė“ skaitmeniniais.
„Sukurta daugybė skaitmeninio meno, procesų, kurie niekada ir neturės fizinio pavidalo. Ši sritis, kaip ir jos geografija, yra be galo plati“, – pastebi docentas.
Saugoma visa apimanti istorija
V.Petrulis įsitikinęs, kad vertinant paveldą labai svarbus ir tautos identiteto klausimas. Tačiau paveldo apibrėžimas vien per nacionalinio pasididžiavimo prizmę gali būti vertinamas kontraversiškai, keliant aštrius klausimus apie paveldo sąrašuose galimai nereprezentuotas socialines ar tautines grupes. Galų gale praeitimi galime ne tik didžiuotis, tačiau ir mokytis iš jos nesėkmių. Ne atsitiktinai UNESCO pasaulio paveldo sąraše šalia viduramžių katedrų, galime rasti ir Aušvico koncentracijos stovyklą.
„Remiantis pasaulinėmis tendencijomis, nustatytos bendrosios gairės, dėl kurių sutaria visi specialistai. Faktas, kad kalbėdami apie 21 a. paveldosaugą, mes turime omenyje įvairovės išsaugojimą. Mes nesaugome tik tų objektų, kurie „patogūs“ ir reikalingi kuriant nacionalinį pasakojimą, bet saugom visumą, kad suvoktume, kokia buvo praeitis“, – sako V.Petrulis.
Tačiau praeitis – ne visada maloni. Kaip pavyzdį docentas pamini tai, kad vyrauja įsitikinimas, jog lietuviai negali nieko mėgti iš sovietmečio.
„Tačiau yra puikių architektūros pavyzdžių, tarkim, šiuolaikinio meno centras – moderni 20 a. antrosios pusės architektūra. Nereikia nuvertinti kažkurio laikotarpio – juk tai mūsų nacionalinio pasakojimo dalis. Saugomi praeities ženklai, erdvės ne tik turėtų palaikyti nacionalinį pasakojimą, kelti pasididžiavimą savo tauta, tačiau ir aprėpti visumą“, – teigia KTU SAF docentas.
Valstybės vaidmuo saugant kultūros vertybių kolekciją – itin svarbus
V.Petrulis tikina, kad europiniame ir net pasauliniame lygmenyje lietuvių požiūris į paveldosaugą atitinka bendrąsias tendencijas: paveldo objektų sąrašas nuolat plečiamas, stengiamasi įtraukti įvairių funkcijų pastatus.
„Tačiau vertinant valdymą, Lietuvoje vis dar būtina diskutuoti ne tik apie paveldo valdytojų pareigas, bet ir apie visokeriopas pagalbos formas saugant valstybei reikšmingą kultūros vertybių kolekciją“, – sako docentas.
Taip pat, jo nuomone, reikia šviesti visuomenę apie objektus, kurie nėra plika akimi identifikuojami kaip paveldas – ypač vertinant privačią nuosavybę.
„Pavyzdžiui, įsigyti nuosavybę tarpukario pastate, kuriame išlikę autentiški interjero elementai, ir jame padaryti remontą taip sunaikinant išskirtinumą – visiškas ekonominės vertės sumažinimas. Tokiu atveju vietoj unikalaus gauname standartinį pastatą. Apie tai reikia šviesti gyventojus“, – tikina V.Petrulis.
Apskritai vertinant paveldo objektus KTU SAF docentas pataria aiškiai apsibrėžti, kokie tai objektai ir kaip jie bus saugomi.
„Visuomenėje reikalinga diskusija – tai natūralus procesas, juk tokiu būdu ieškome sprendimo. Būtent dialogas iš esmės yra tai, kas apibrėžia mūsų paveldą“, – sako V.Petrulis.
Daugiau apie tai klausykitės KTU tinklalaidėje „Hmm efektas“:
