– Kas yra jonizuojanti spinduliuotė? Kaip ji veikia žmones ir aplinką?
– Jonizuojančioji spinduliuotė ar liaudiškai vadinama „radiacija“ yra energingų dalelių srautas arba trumpabangė elektromagnetinė spinduliuotė. Spinduliuotė yra bespalvė, bekvapė, nematoma, todėl dažnai apipinta įvairiais mitais, deja, blogąja prasme. Taip atsitinka todėl, kad mes įpratę pasaulį pažinti per jutimus.
Pavyzdžiui, ultravioletinė spinduliuotė taip pat yra elektromagnetinių, tačiau ilgesnių bangų paketas, todėl ilgėliau pabuvę saulės atokaitoje pajuntame jos poveikį, nes oda gali nudegti iki skausmingų žaizdų.
Jonizuojančioji spinduliuotė yra skvarbesnė, todėl jos poveikis yra giluminis. Poveikis pasireiškia ląstelių pažaidomis dėl jonizacijos, o pažaidų pavojingumas priklauso nuo to, kokią energiją vienetinei medžiagos masei perduoda spinduliuotė masės vienetui (dydis vadinamas sugertąja doze, matuojamas J/kg, arba Gy). Jei dozė nedidelė, ląstelės gali atsistatyti, jei viso kūno sugertoji dozė siekia iki 10 Gy, ji jau mirtina, nes ląstelės žūsta. Tarpinės dozės gali sukelti ląstelių mutacijas, kurios gali inicijuoti vėžinius susirgimus, bet gali būti naudojamos ir medicinoje tiek diagnozuojant ligas, tiek gydant onkologines ligas.
– Mes šiandieną daugiau kalbame apie dirbtinės kilmės jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius, kuriuos sukūrė žmogus, siekdamas naudos ir panaudodamas juos medicinos srityje, bet pradžioje papasakokite ir apie gamtinę jonizuojančiąją spinduliuotę. Kokia ta gamtinė spinduliuotė ir kuo jos viena nuo kitos – gamtinė ir dirbtinė – skiriasi?
– Iš tiesų, jonizuojančioji spinduliuotė gali būti tiek gamtinė, tiek dirbtinė. Gamtinės kilmės jonizuojančiosios spinduliuotės pagrindiniai komponentai yra kosminė spinduliuotė, radono dujos, spinduliuotė iš Žemės gelmėse glūdinčių radioaktyviųjų elementų. Ir kurios intensyvumo mes, deja, negalime reguliuoti.
Kosminė spinduliuotė sudaro apie 13 proc. visos gamtinės spinduliuotės, kadangi žemės paviršių pasiekia tik jos dalis, o didžiąją dalį sugeria atmosfera. Gamtinių radionuklidų spinduliuotę skleidžia žemės uolienose, dirvoje, grunte, statybinėse medžiagose esantys natūralios kilmės radionuklidai, susidarantys skylant uranui, kaliui, toriui. Išsiveržiant vulkanams, yrant uolienoms ar kitų gamtinių procesų metu radionuklidai pasklinda aplinkos ore, kurių intensyvumo mes, deja, negalime reguliuoti.
Dirbtinė spinduliuotė generuojama naudojant žmogaus sukurtas technologijas ir ji yra ne kas kita, kaip mums visiems girdėta Rentgeno spinduliuotė. Rentgeno spinduliai nuo pat jų atradimo – 1895 metais – buvo naudojami anatominėms struktūroms vaizdinti, remiantis Rentgeno fotonų silpimo dėsningumais, o kiek vėliau – ir ligoms diagnozuoti. Dirbtinė spinduliuotė vienareikšmiškai yra kontroliuojama žmogaus.
Apie penkiasdešimtuosius praėjusio amžiaus metus prasidėjo spindulinės terapijos, kai didelės energijos jonizuojančioji spinduliuotė panaudojama onkologinėms ligoms ir navikams gydyti, era.
– Kadangi jau užsiminėte apie jonizuojančiosios spinduliuotės panaudojimą medicinoje, tai natūraliai kyla klausimas: ar reikia baimintis radiologinių tyrimų – juk juos atliekant žmogus apšvitinamas? Kaip dažnai juos galima atlikti, pavyzdžiui, tik profilaktikos, ne gydymo tikslais? O gal radiologiniai tyrimai skiriami tik tiems pacientams, kuriems jau įtariama onkologinė liga?
– Pasakyčiau taip: bet kokia, net mažiausia apšvita vykdo savo ardomąją veiklą švitinamuose biologiniuose audiniuose, kurios pavojingumas priklauso nuo apšvitos dozės. Bet čia pat noriu nuraminti, kad radiologiniai tyrimai atliekami ne tik tiems pacientams, kuriems įtariama onkologinė liga, bet ir kitais atvejais.
Štai radiologiniuose tyrimuose ligoms diagnozuoti naudojamos milisivertų (tūkstantoji siverto dalis) eilės dozės, o bendra spindulinės terapijos procedūros dozė gali būti 70 Gy ir daugiau, išdalinta frakcijomis, po 2–3 Gy vienos frakcijos metu. Manau, kad radiologijos tyrimai, išskirtinai profilaktiniais tikslais, vos tik ką nors suskaudus, nėra priimtini, o ir gydytojai tokių tyrimų neskirs. Tačiau profilaktiniai tyrimai, atliekami pagal specialias programas ir skirti tikslinėms gyventojų grupėms gali padėti nustatyti onkologines ligas jų pradinėje stadijoje ir išgelbėti gyvybes. Bet čia kalbame apie paprastą Rentgeno diagnostiką.
Daug tikslesnis diagnostikos metodas yra kompiuterinė tomografija, kai rentgeno vamzdis ir detektorių matrica yra sukama aplink gulintį pacientą, ir sluoksnis po sluoksnio registruojami anatominių struktūrų 2D vaizdai, kuriuos rekonstravus, galima gauti erdvinį tiriamojo objekto vidaus struktūrų vaizdą.
Metodas tikrai informatyvus, tačiau pacientų gaunamos dozės yra ženkliai didesnės lyginant su paprasta rentgenodiagnostika, taigi ir žala didesnė. Pavyzdžiui, krūtinės ląstos dozei tenkanti dozė kompiuterinės tomografijos procedūrų metu, yra ~ 6 mSv, o paprasto rentgeno diagnostinio tyrimo metu – 0,14 mSv. Taigi, labai žavėtis kompiuterinės tomografijos privalumais neverta, šie tyrimai gali būti atliekami tik rekomendavus gydytojui.
Beje, remiantis statistika – Lietuvoje kompiuterinės tomografijos procedūrų metu gaunama dozė sudaro apie 50 proc. visų dozių, pacientų gaunamų diagnostinių procedūrų metu. Dar drastiškesnė situacija yra Vakarų šalyse, kur labai išplėtotos komercinės medicininės paslaugos, kurios net turi specifinį pavadinimą – oportunistinė medicininė diagnostika.
Įsivaizduokite: esu turtingas sveikas individas. Kad būtų ramiau dėl sveikatos būsenos, pasinaudoju galimybe už pinigus atlikti viso kūno kompiuterinės tomografijos procedūrą. Džiaugiuosi, kad pirmaisiais ir antraisiais metais kartojant procedūrą, sveikatos problemos neaptinkamos. Tik štai trečiaisiais ar ketvirtaisiais metais, nežinia kodėl, man jau diagnozuojami tam tikri sveikatos sutrikimai, kurie susiję su antrinio vėžio atsiradimo rizika. Klausimas, ar verta profilaktikos tikslais beatodairiškai atlikinėti tyrimus naudojant kompiuterinę tomografiją, gali būti sau užduodamas per vėlai...
Išsamesnį pokalbį su D. Adliene kviečiame klausyti tinklalaidėje „Mokslininkai kalba“:
