Pirmoji Lietuvoje savo kūną šiam tikslui paaukojo 75 metų moteris 2008 m., bet kūno donorystės programa pagreitį įgavo tik po dešimtmečio – 2018 m.
O dabar, anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojo ir mokslininko dr. Andrejaus Suchomlinovo, dirbančio su potencialiais kūno donorais, universitetą pasiekia iki 10 donorų kūnų per metus.
Šiemet vieno iš tokių donorų dėka plastikos chirurgai turėjo galimybę techniškai išbandyti ir birželį pacientui pirmą kartą pritaikyti visiškai naują nervo funkcijos atkūrimo metodą – nervų transpoziciją, kuri leido atkurti paciento plaštakos judesius po stipininio nervo pažeidimo.
Anksčiau naudoti benamių kūnai
Mokslininkas pasakoja, kad Lietuva kūnų donorystės srityje dabar pereina tą etapą, kurį Europa perėjo jau prieš 50 metų, kai medicinos studijoms ir mokslui nusprendė naudoti palaikus tik tų žmonių, kurie patys yra pareiškę tokią valią.
Sovietmečiu medicinos studentai Lietuvoje praktikuodavosi su mirusių benamių ar neatsiimtais kūnais, vėliau – su iš sovietmečio likusiais balzamuotais kūnais, kurie buvo laikomi dešimtmečius, arba eidavo į rezidentūrą be praktinių įgūdžių, nes tiesiog nebuvo kur jų įgyti.
Paaukoti kūną po mirties savo valia mūsų šalyje pasidarė įmanoma tik tada, kai 2007 m. buvo priimtas Žmonių palaikų laidojimo įstatymas. Jame reglamentuojama, kas gali laidoti, kaip tai daryti, kas gali balzamuoti, kas palaikus gali naudoti mokslo tikslams.
Pirmoji Lietuvoje savo kūną šiam tikslui paaukojo 75 metų moteris 2008 m.
Lietuvoje palaikus priimti ir naudoti mokymui gali tik dvi įstaigos: Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (Vilniuje) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (Kaune). Šiame įstatyme buvo įteisintas ir valios pareiškimas, kurį žmogus, apsisprendęs dėl kūno dovanojimo, turėtų pasirašyti.
„Lietuvoje priimtas palaikų laidojimo įstatymas yra liberalesnis nei kitose šalyse, nes lietuviai gali ne tik patys nuspręsti po mirties padovanoti savo kūną mokslui, bet tą gali padaryti ir mirusiojo pirmos eilės artimieji. Ir tokių atvejų Lietuvoje jau yra buvę bent keli. Dažniausiai situacija būna tokia, kad miršta žmogus, kuris nebuvo parašęs valios pareiškimo, bet jo artimieji tikrai žino, kad jis taip norėjo pasielgti“, – pasakoja dr. A. Suchomlinovas.
Kai kur pasaulyje (pavyzdžiui, Ispanijoje) yra taikomas dar liberalesnis donorystės modelis – visi, kurie nėra išreiškę nesutikimo, yra laikomi potencialiais kūnų (arba organų) donorais.
Tik vienetai nusiteikę prieš kūno donorystę
Pirmąjį paaukotą kūną Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra gavo jau po metų nuo šio įstatymo priėmimo – 2008-aisiais. Pirmąjį donorą, jo vardą, pavardę, mirties metus katedros darbuotojai atsimena kuo puikiausiai, nes tai buvo didžiulis įvykis.
Sovietmečiu medicinos studentai Lietuvoje praktikuodavosi su mirusių benamių ar neatsiimtais kūnais.
Atsiradus pirmam kūnui jį buvo galima tik parodyti 200 studentų kursui, bet patiems preparuoti faktiškai nebuvo galimybės.
Vėlesniais metais medicinos studentus kasmet pasiekdavo po 1–3 kūnus per metus, o nuo 2018 m. statistika pradėjo sparčiai augti.
„Pastaruosius 3–4 metus mes gauname iki 10 kūnų per metus, kas dabartiniu momentu yra visai neblogai: su tiek kūnų mes galime mokyti studentus, ruošti preparatus, suteikti tobulinimosi galimybes pavieniams chirurgams, duoti medžiagos studentų mokslo darbams ir patys iš to rašyti mokslo darbus. Idealiu atveju reikėtų 30 kūnų per metus, bet tam reikia ir daugiau bei kitokio masto infrastruktūros.“
Valios pareiškimų kasmet taip pat daugėja – tai lemia platesnė informacijos apie galimybę paaukoti kūną po mirties medicinos pažangai sklaida.
Lietuvoje palaikus priimti ir naudoti mokymui gali tik dvi įstaigos: Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (Vilniuje) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (Kaune).
„Pasirodo, griežtai nusiteikusių prieš kūno donorystę iš tiesų yra vienetai, dauguma žmonių tiesiog nežino, nesusimąsto apie tai, o kai išgirsta, pagalvoja, kad tai yra visai geras dalykas. Šiuo metu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gyvųjų donorų registre iš viso saugoma 300 užpildytų valios pareiškimų“, – pasakoja dr. A.Suchomlinovas.
Iš donorų sulaukia specifinių prašymų
Paklaustas, kas dažniausiai pasiryžta tapti kūno donorais Lietuvoje, medikas sako, kad tai labai įvairaus išsilavinimo, amžiaus ir profesijų žmonės.
„Du trečdalius kūno donorų sudaro moterys. Donorų amžiaus vidurkis – apie 67 metus. Jauniausias žmogus, parašęs valios pareiškimą, buvo 19 metų, vyriausias – 98 metų. Iš paaukotų kūnų jaunausiam buvo 37, vyriausiam – 99 metai. Didžioji dauguma kūno donorų yra vilniečiai, bet donorų yra kiekviename Lietuvos regione. Lietuvoje nėra didelio miesto, kuriame nebūtų bent vieno valios pareiškėjo. Nemažai donorų yra ir iš mažesnių miestų, miestelių bei kaimų.“
Dr. A.Suchomlinovas tikina, kad Lietuvoje yra priimami visi kūnai – amžius, lytis, kūno sudėjimas nesvarbu. Studentai turi matyti visokias galimas variacijas. Tačiau tokiose šalyse, kuriose kūno donorystės programa veikia ilgą laiką ir donorų kūnų per metus gaunama šimtais, pavyzdžiui, Olandijoje, daroma atranka. Olandai gali nepriimti labai apkūnaus žmogaus arba kūno po didelių operacijų, su dideliais odos paviršiaus defektais.
Jauniausias žmogus, parašęs valios pareiškimą, buvo 19 metų, vyriausias – 98 metų.
Tiesa, medikas sako, kad kartais iš valios pareiškėjų sulaukia specifinių prašymų, kurių įgyvendinti negali. Pvz., vienas tokių prašymų – kad donoro širdis būtų palaidota, o kūnas atiduotas tyrimams. Deja, tokio prašymo įgyvendinti nebuvo įmanoma, nes pagal įstatymus kūnas turi būti kremuojamas ar laidojamas visas. Tačiau didžiosios daugumos donorų norų yra paisoma.
„Šiuo metu prozektoriume (kūnų skrodimo patalpoje) turime vieną donorą, kuris prašė tyrimams nenaudoti dešinės plaštakos ir širdies. Ir mes to paisome – šių dalių nepreparuojame“, – patikina pašnekovas.
Svarbiausia – sutikimas, artimųjų palaikymas ir laikas
Žmones aukoti kūną po mirties gali paskatinti tai, kad jie yra vieniši, neturi artimųjų, kurie juos palaidos, pasimels ir prižiūrės kapą. Bet dr. A.Suchomlinovas, nuolat bendraujantis su valios pareiškėjais, dažniausiai girdi kitą motyvą: žmonės taip nori atsidėkoti medikams, nes jie kadaise labai padėjo – diagnozavo, išoperavo, pagydė.
Būna ir atvejų, kai žmogus, jau pasirašęs valios sutikimą, apsigalvoja. Pašnekovo teigimu, dažniausiai apsigalvoti dėl kūno aukojimo priverčia artimųjų reakcija ir tokio sprendimo nepalaikymas. Todėl vos tik pradėjęs kalbėtis su potencialiu kūno donoru medikas, visų pirma, paklausia, ar apie šį apsisprendimą žino šeimos nariai. Nors teisiškai jie negali daryti jokios įtakos giminaičio sprendimui, tačiau psichologinis spaudimas gali lemti donoro nuomonės pasikeitimą.
A.Suchomlinovas, nuolat bendraujantis su valios pareiškėjais, dažniausiai girdi kitą motyvą: žmonės taip nori atsidėkoti medikams, nes jie kadaise labai padėjo – diagnozavo, išoperavo, pagydė.
„Buvo atvejų, kai močiutė, nepasikalbėjusi su šeima, pasirašė valios pareiškimą, vėliau šeima apie tai sužinojo ir prasidėjo spaudimas, kad jos neprižiūrės, neatveš anūkų, jei ji neatsiims pareiškimo. Ir, aišku, ji labai apgailestaudama valios pareiškimą atsiėmė, nes tokia galimybė yra numatyta ir ja galima pasinaudoti bet kuriuo metu laisva forma parašius prašymą ir notariškai jį patvirtinus“, – paaiškina pašnekovas.
Giminaičių žinojimas apie valios pareiškimą ir pritarimas tokiam sprendimui yra svarbu dar ir todėl, kad būtent artimieji praneša mokslo įstaigai apie donoro mirtį ir tai turi padaryti gana greitai.
Mirusio donoro kūnas Medicinos fakultetą turi pasiekti per tris paras nuo mirties, ir jeigu tas brangus laikas praeina, aukojimas nebetenka prasmės, nes, pasak dr. A.Suchomlinovo, kūnas pradeda keistis, irti, todėl tas tris dienas jis bent pusę laiko irgi turi būti laikomas šaltai.
Pavyzdžiui, jei miręs žmogus tas tris dienas vasarą išgulės lauke ant saulės, nes jo niekas neras, jo medicinos studentai jau negalės panaudoti. Tas pats yra su užsienyje mirusiais valios pareiškėjais – jų tiesiog nespėjama per tokį trumpą laiką parsivežti, todėl jų valios pareiškimo sutartis netenka galios.
Kaip ir kiek ilgai naudojami donorų kūnai?
Anatomas dr. A.Suchomlinovas pasakoja, kad gautas kūnas, visų pirma, konservuojamas cheminiais tirpalais.
Mirusio donoro kūnas Medicinos fakultetą turi pasiekti per tris paras nuo mirties, ir jeigu tas brangus laikas praeina, aukojimas nebetenka prasmės.
Yra du pagrindiniai kūno paruošimo būdai, kurie naudojami Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Kūną galima balzamuoti – tai daroma į arterijas injekuojant spirito, formalino pagrindu pagamintus tirpalus. Skystis pasiskirsto po visus organus ir jie užsikonservuoja. Balzamuotas kūnas porai mėnesių dedamas į šaldytuvą, po to jau iškeliamas į prozektoriumą ir ten ilgą laiką gali būti kambario temperatūroje.
„Tačiau po balzamavimo žmogaus kūnas pasidaro ne toks minkštas ir elastingas kaip gyvo žmogaus. Toks kūnas puikiai tinka studentų mokymui, bet netinka chirurgų tobulinimuisi. Chirurgas, norėdamas išbandyti naują operacijos būdą ar pasitobulinti jį dominančioje srityje, turi labai gerai jausti audinius, kad jie būtų kuo panašesni į gyvo žmogaus. Todėl tokiam tikslui naudojamus donorų kūnus mes tik gavę iš karto dedame į šaldytuvą, palaikantį -20 ºC ar -25 ºC temperatūrą“, – paaiškina medikas.
Gautas kūnas, visų pirma, konservuojamas cheminiais tirpalais.
1–3 dienas prieš chirurgui ateinant pasitobulinti kūnas išimamas iš šaldytuvo, kad atšiltų. Tokią procedūrą galima kartoti vidutiniškai 3 kartus. Gilaus užšaldymo metodas dažniausiai naudojamas donorams po autopsijos (mirusiojo skrodimo, atliekamo siekiant nustatyti mirties priežastį) arba tiems, kas kūną paaukoja vienerių metų laikotarpiui, kadangi balzamavimas užtrunka iki pusės metų ir tada lieka mažai laiko studentų mokymui.
Medicinos fakulteto prozektoriume paprastai yra naudojami keli demonstraciniai kūnai, kuriuos kurso temai paruošia atvykęs prozektorius. Jei tema, pavyzdžiui, yra rankos nervai, jis išpreparuoja ranką, kurią dėstytojai po to demonstruoja studentams. Taip pat yra kūnų, kuriuos studentai gali preparuoti patys.
Anot dr. A. Suchomlinovo, visi medicinos studentai pamato ir pačiupinėja prozektoriaus išpreparuotus kūnus, tačiau patys preparuoja tik tie, kurie to nori, kurie turi mokslinį tikslą – rašo mokslinį darbą iš anatomijos ar chirurgijos srities.
„Dauguma mūsų donorų kūną dovanoja neribotam laikotarpiui, tačiau praktiškai jis yra naudojamas iki 5 metų. Dabar ilgiausiai pas mus esančiam donoro kūnui yra ketveri metai, bet jis dar tikrai gali būti naudojamas kelerius metus“, – tikina medikas.
Kada donoro kūnas laidojamas?
Dažniausiai valios pareiškime yra numatomas 1–3 metų kūno naudojimo terminas, kadangi artimieji nenori laukti labai ilgai, kol galės palaidoti mirusįjį.
„Kai donoras miršta, kūnas gali būti iš karto pašarvotas ir artimieji gali atsisveikinti su juo. Ypatingos skubos nėra, nes kūną mes turime gauti per tris paras. Per tą laiką žmonės tikrai spėja atsisveikinti ir toks scenarijus pasitaiko gan dažnai. Žinoma, būna donorų, kurie to nenori ir, pasitarę su šeimos nariais, paprašo kūną vežti iš karto į universitetą“, – sako pašnekovas.
Dauguma donorų kūną dovanoja neribotam laikotarpiui, tačiau praktiškai jis yra naudojamas iki 5 metų.
Kitas variantas – laidotuvės gali būti organizuojamos po metų, dvejų ar kaip numatyta valios pareiškime. Tuomet donoro kūnas vežamas kremuoti (Medicinos fakultete esantys kūnai dažniausiai kremuojami kartą per metus), artimieji kviečiami atvažiuoti atsisveikinti prieš kremavimą.
Po to urna arba atiduodama šeimos nariams ir jie gali planuoti laidojimo ceremoniją, arba lieka mokslo įstaigai, kuri vėliau organizuoja laidojimą ir į jį pakviečia artimuosius (jei tokių yra) dar kartą atsisveikinti. Tiesa, kol kas Medicinos fakultetas donorų dar nelaidojo, tai darys nuo kitų metų, bet už donorus kasmet yra užsakomos mišios Šv. Jonų bažnyčioje.
„Mes turime savivaldybės skirtą sklypą Antakalnio kapinėse. Kol kas jis yra tvarkomas, bet šių metų pabaigoje jau turi būti mums atiduotas. Tuomet ten bus pastatytas paminklas ir patalpa, kurioje saugosime urnas. Todėl tikėtina, kad kitais metais jau galėsime palaidoti tas urnas, kurias turime dabar“, – viliasi dr. A.Suchomlinovas.
Iš vadovėlio operuoti neišmoksi
Žinoma, anatominių žinių galima įgyti ir nepreparuojant – tiesiog skaitant vadovėlį ar studijuojant žmogaus kūno atlasą. Tačiau be praktinio darbo su kūno donorais, dr. A.Suchomlinovo manymu, studentai neįgis profesionalumo, rankų miklumo, anatominių skirtumų pažinimo, realaus audinių struktūros pajutimo.
„Joks dirbtinai užaugintas organas dar ilgai negalės pakeisti kūno donorystės. Muliažas gali parodyti vieną dažniausiai pasitaikančią žmogaus sandarą, o keli donorų kūnai gali atskleisti keliasdešimt anatomijos variacijų, kurias privalo žinoti visi chirurgai. Per metus iki šiol atrandama ne tik naujų mums gerai žinomų organų funkcijų, bet ir visai nauji organai. Jokia technologija nesuspės su natūralia žmogaus kūno anatomijos raida. Todėl, kol būsime gyvi, nebus geresnio mokymosi metodo nei donoro kūnas. Visos technologijos yra tik pagalbiniai mokymosi metodai“, – įsitikinęs mokslininkas.
Kūnai yra nepakeičiami ir atliekant mokslinius darbus tiems studentams, kurie ruošiasi tapti chirurgais. Jie kelerius metus ateina į prozektoriumą preparuoti tą sritį, kuria domisi. Skirtumas tarp to, kaip jie pradeda, ir to, kaip tai daro po kelerių metų pratybų, yra didžiulis. Jie pas pacientus į kliniką ateis jau turėdami labai neblogų praktinių įgūdžių.
Kūno po mirties panaudojimą kilniems tikslams medikas prilygina net tvarumo idėjoms. „Mirusio žmogaus kūno niekam nereikia, jis yra užkasamas po žeme, o galėtų atnešti didžiulę naudą ir prisidėti prie medicinos pažangos, ilgesnėje perspektyvoje – pagerinti būsimų pacientų gyvenimo kokybę ir net išgelbėti jų gyvybes.“