– Koks gamtos fenomenas yra augalai plėšrūnai?
– Šiuos augalus dar vadina vabzdžiaėdžiais, nes vabzdžiai – pagrindinis jų grobis, nors kartais jis gali būti ir stambesnis. Jie augalų pasaulyje sudaro mažumą: tarp šimtų tūkstančių visų augalų rūšių šių augalų yra tik šimtai.
Dažniausiai šie augalai auga pelkėse, kur dirvožemis rūgštus, tad, kadangi šaknimis jie negauna maisto medžiagų, per ilgą laiką jų lapai įvairiai pakito ir pavirto gaudymo įtaisais, išmoko virškinti ir net įgijo fermentų, sandara panašių į mūsų virškinimo fermentus.
Taigi savo sandara, dauginimosi ir gyvenimo būdu tai yra augalai, bet jie gali suvirškinti grobį panašiai kaip gyvūnai.
– Kam augalams reikalingas gebėjimas gaudyti gyvūnus?
– Augalams reikia aminorūgščių, tad, pagavę ir suvirškinę vabzdį, jie gauna įvairių cheminių medžiagų, pvz., fosforo, kalio ir kitų, kurių negauna su šaknimis. Žinoma, dauguma tų augalų nežūtų ir taip, nes yra žali, turi chlorofilo, bet vabzdžiaėdystės fenomenas leidžia jiems užaugti didesniems ir stipresniems, išskleisti daugiau žiedų, pasisėti ir konkuruoti su gentainiais.
– Koks gali būti šių augalų grobis?
– Tarkim, atogrąžų šalyse augančių ąsotenių grobis gali būti ir pelytė, netgi žiurkė, paukštelis, varlė. 2000 m. misionieriai, keliaudami po pietryčių Azijos salyną, pamatė keistą augalą. Vėliau botanikai nustatė, kad tai nauja rūšis ir pavadino ją gamtininko Davido Attenborough vardu – Attenborough ąsoteniu.
Šis augalas labai keistai minta. Savo išskyromis, panašiomis į nektarą, jis vilioja tupajas (tai – žiurkės dydžio gyvūnėliai), bet ne jas pačias gaudo, o surenka jų ekskrementus. Taip šių augalų ąsočiuose prisirenka mėšlo ir augalas pats pasitręšia.
– Mokslininkus labai domina būtent tokie augalai, dažnai jie tiriami?
– Kad augalai gaudo grobį, suvokta tik XVIII a. Tada ėmė sklisti visokios legendos, senose knygose yra aprašymų ir piešinių, kaip Madagaskaro salos augalai virškina pagautą ožką. Bet daugiausia šioje srityje nusipelnė Charlesas Darwinas, kuris, susidomėjęs vabzdžiaėdžiais augalais, daugiausia tyrinėjo saulašares, atliko daugybę bandymų.
Tyrinėjami šie augalai iki šiol. Prieš du dešimtmečius teko vartyti monografiją, kurioje buvo nurodyta 550 rūšių, bet dabar jau atrasta kone 100 naujų rūšių. Štai ir Kuboje, pradėjus tyrinėti atogrąžų miškų drėgnus medžių kamienus, neseniai rasta gana daug rūšių, kai. Pasirodo, ant tokių kamienų įsikuria tuklės, turinčios, atrodytų, riebius lapus ir gaudančios mažus vabzdelius.
– Vabzdžiaėdžių augalų yra ir Lietuvoje?
– Taip, yra ir Lietuvoje, mes dažniausiai jų randame pelkėse, paprastai aukštapelkėse, taip pat nedideliuose vandens telkiniuose, tvenkinėliuose. Pelkėse auga saulašarės, tuklės, o vandens telkiniuose galima rasti skendenių.
Skendenis – augalas, į kurį nežydintį retas atkreipia dėmesį, nes jis visai neišvaizdūs, atrodytų, net lapų neturi, panašus į maurus. Bet kai skendenių grupė pražysta, savo geltonais žiedais jie atrodo įspūdingai.
– Retų rūšių mūsų šalyje yra?
– Yra ir kelios retos rūšys. Pirmiausia reikėtų paminėti paprastąją tuklę, augančią auga šiaurės ir vakarų Lietuvos pelkėse. Mažalapė saulašarė iš keturių saulašarių rūšių, augančių Lietuvoje, pati rečiausia.
Dažna yra apskritalapė saulašarė, kuri nuvilia daugelį pirmą kartą ją matančių, nes paprastai žmonės tikisi plėšrūno, o ji mažytė, nedidelė, lapeliai kuklučiai. Auga ir pūslėtoji aldrūnė, labai reta visoje Europoje ir apskritai pasaulyje, Lietuvoje rasta tik keliose vietose.