Maža juodoji skylė dvinarėje sistemoje gali ryti kompanionės medžiagą, bet rijimo pobūdis – ar medžiaga krenta lėtai, ar sparčiai, ar spinduliuoja dėl to, kad įkaitųsi, ar dėl magnetinių efektų, ar yra čiurkšlė, ar nėra – kinta kas keletą mėnesių.
Supermasyvių juodųjų skylių akrecijos pobūdis turėtų kisti analogiškai, tačiau šimtų tūkstančių ar net milijonų metų laiko skalėmis. Bet kartais pokyčiai gali būti spartesni – pavyzdžiui, po žvaigždės suardymo.
Išnagrinėję spinduliuotės pokyčius po tokio įvykio, nutikusio 2018 metais, tyrėjai nustatė, kad pradžioje šaltinis spinduliavo taip, kaip ir turėtų daug medžiagos gaunanti juodoji skylė, o spinduliuotei susilpnėjus iki 1% teorinės maksimalios vertės, perėjo į kitą būseną, būdingą silpnai maitinamiems objektams.
Perėjimas susideda iš kelių detalių – šviesio, spektro bei trumpalaikio kintamumo pokyčių. Dar vėliau, toliau mažėjant akrecijos spartai, įvyksta antras pokytis ir sistema praktiškai visiškai nustoja šviesti. Abu pokyčiai labai gerai atitinka analogus, matomus mažas juodąsias skyles turinčiose dvinarėse sistemose.
Taigi šiuo atradimu dar kartą patvirtinama, kad didelės ir mažos juodosios skylės yra labai panašios.
