Vėlesni, 2,5 milijardo metų amžiaus, akmenys buvo veikiami dešimt kartų silpnesnio, bet vis dar pastebimo, magnetinio lauko. O naujame tyrime nustatyta, kad prieš milijardą metų magnetinio lauko Mėnulyje jau nebuvo.
Aptikti uolienas, sustingusias tokiu metu, labai sudėtinga, nes Mėnulio vulkanizmas tada buvo jau seniai pasibaigęs. Visgi tarp Apollo astronautų pargabentų uolienų pavyzdžių atrasti du akmenys, sustingę po meteoroidų smūgių per paskutinį milijardą metų. Jie, pasirodo, stingo praktiškai neegzistuojančio magnetinio lauko sąlygomis – maksimalus įmanomas magnetinis laukas buvo 500 kartų silpnesnis, nei Žemės. Taigi prieš milijardą metų Mėnulis magnetinio lauko jau nebeturėjo.
Tokią magnetinio lauko evoliuciją – stiprų pradžioje, vėliau ilgalaikį silpnesnį, o galiausiai visai išnykstantį – geriausiai paaiškina modelis, pagal kurį Mėnulio magnetinį lauką, kaip ir Žemės, kuria dinamas – turbulentiškas laidžios medžiagos judėjimas branduolyje. Mėnulio jaunystėje jis precesavo dėl sąveikos su Žeme, todėl dinamas nuolatos gaudavo daug energijos ir magnetinis laukas buvo stiprus; vėliau, kai Mėnulis buvo potvyniškai prirakintas prie Žemės, dinamas susilpnėjo, bet jį dar kelis milijardus metų palaikė energija, išskiriama stingstant centrinei branduolio daliai. Dar vėliau dinamas sustojo visiškai.
Žemės magnetinį lauką šiuo metu greičiausiai palaiko stingstančio branduolio išskiriama energija, bet tolimoje ateityje branduolys sustings visiškai ir magnetinio lauko taip pat nebeliks.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science Advances“.