Specialistai iš Harvardo universiteto Wysso instituto, Harvardo universiteto Johno A.Paulsono Inžinerijos bei taikomųjų mokslų mokyklos ir McGillo universiteto sukūrė hidrogelio pagrindo aktyvų lipnųjį tvarstį (AAD – active adhesive dressings). Įkvėpimo jie sėmėsi iš besivystančių embrionų odos, kuri gali užsigydyti pažeidimus be jokių randų.
Tam tikrame vaisiaus besivystymo etape embrioninės odos ląstelės žaizdos pakraštyje gamina aktinu vadinamo baltymo pluoštus. Šie pluoštai gali susitraukti ir sukabinti žaizdos kraštus „tarsi maišelio užrišimas“, kaip kad patys savo pranešime nurodė mokslininkai. Jie sugebėjo šią savybę atkartoti į lipnųjį tvarstį pridėdami temperatūrai jautraus polimero, vadinamo PNIPAm. Tokiu būdu tvarstis įgijo ir gebėjimą atstumti vandenį, ir gebėjimą susitraukti esant 32,2 laipsnių temperatūrai. Tai reiškia, kad užklijavus ant odos toks pleistras pradės vieną žaizdos kraštą traukti prie kito. O tame pačiame tvarstyje esančios sidabro nanodalelės apsaugos nuo bakterinės infekcijos.
Išbandžius AAD su kiaulės oda mokslininkai pastebėjo, kad naujasis tvarstis prie odos prilimpa 10 kartų tvirčiau nei įprastinis pleistras. O tai reiškia, kad šiam tvarsčiui besitraukiant po juo esanti oda neatsiklijuos ir trauksis kartu. Mokslininkai taip pat išbandė medžiagą su pelės oda ir nustatė, kad ji rando dydį sumažina 45 procentais, lyginant su niekaip nepridengtomis žaizdomis. Be to, naujasis lipnus tvarstis uždengia žaizdą greičiau nei kiti hidrogeliai. Galiausiai, mokslininkai atliko modeliavimą, norėdami patikrinti, kaip toks pleistras veiktų ant žmogaus odos. Rezultatai rodo, kad gijimas būtų ne prastesnis nei pelės odos.
Mokslininkai įsitikinę, kad jų kūrinys galėtų tapti ne tik ateities pleistrų, skirtų žaizdų lopymui, pagrindu, bet ir galėtų būtų naudojamas gydant lėtines žaizdas – diabetines opas, pragulas. Jie taip pat mano, kad pleistras būtų tinkamas ir kaip vaistų pernašos priemonė, ir kaip minkštosios robotikos veikiančių terapijos metodų dalis.
Tačiau pirmiausiai reikia atlikti jo bandymą su žmonėmis.
„Toliau vykdome tyrimus siekdami išsiaiškinti, kaip mechaninis AAD poveikis paveikia biologinius žaizdų gijimo procesus ir kaip AAD veikia įvairiose temperatūrose, nes skirtingose kūno vietose temperatūra gali būti nevienoda. Tikimės atlikti daugiau ikiklinikinių tyrimų, kad pademonstruotume AAD medicininį potencialą ir tuomet sieksime komercializacijos“, – sakė projekto vadovas Benjaminas Freedmanas.
Plačiau apie mokslininkų darbo vaisius galima paskaityti šioje svetainėje.
