Kvantinę mechaniką nagrinėjantys fizikai teigia, kad kvantiniame lygmenyje spontaniškas entropijos sumažėjimas (kelionė atgal laiku) tikriausiai yra galimas. Entropija – tai dar 19 amžiuje įvestas matas, apibūdinantis sistemos netvarką ir nurodantis, kaip arti pusiausvyros yra termodinaminė sistema. Negrįžtamame procese – mūsų pasaulyje – sistemos entropija nuolat didėja. Entropijos sumažėjimas šiuo atžvilgiu prilygtų kelionei atgal laiku.
Kai kalbama apie dideles sistemas (vėlgi, pasaulį, kurį matote) entropijos čia yra tiek daug, kad spontaniškas jos sumažėjimas yra praktiškai neįmanomas. Atsitiktinių pokyčių suma tiesiog negali reikšmi mažesnės entropijos – tai būtų per daug didelis sutapimas. Tarsi paimtumėte saują snaigių, mestumėte jas visas į orą ir jos visos nusileistų į savo vietas. Tačiau mažesniame mastelyje entropija yra mažesnė ir, kaip teigiama naujame straipsnyje, bent jau šiokia-tokia tikimybė, kad sistemos entropija sumažės, egzistuoja.
Mokslininkai tai lygina su dantų pastos naudojimu. Jei vieną rytą pamatytumėte kaip dantų pasta šoka nuo šepetėlio atgal į tūbelę, pašoktumėte iš nuostabos ir suprastumėte, kad laikas kažkaip buvo pasuktas atgal. Tačiau jei iš tūbelės išspaudėte tik labai mažą pastos gabalėlį ir paleidus tūbelę jis buvo susiurbtas atgal, tai yra nepastebimas, nereikšmingas dienos įvykis.
Tarptautinė mokslininkų komanda ėmė tyrinėti kvantinę superpoziciją – koncepciją, kuri teigia, jog dalelė vienu metu gali turėti dvi reikšmes. Tos reikšmės gali būti, pavyzdžiui, pirmyn-atgal, bet šįkart mokslininkai į tai pažiūrėjo laiko atžvilgiu. Nieko keisto, bet jie apskaičiavo, kad įprastai laiku judama pirmyn. Tačiau kai pokyčiai labai maži, kvantinės superpozicijos ypatybė gali leisti sistemai judėti ir pirmyn, ir atgal.
Viskas labai sudėtinga – kvantinėje fizikoje paprastų koncepcijų nebūna. Tačiau mokslininkai mano, kad tolesni skaičiavimai gali padėti patikslinti laiko apibrėžimą – vektorius (laiko rodyklė) nebūtinai yra toks negrįžtamas kaip manome.
