Šis modelis neblogai paaiškina planetų formavimąsi prie žvaigždžių, panašių į Saulę ir didesnių; prie mažų žvaigždžių pagal modelio prognozes dujinių milžinių turėtų nebūti, masyviausios planetos būtų maždaug Neptūno masės.
Bet dabar pranešta apie didžiulę planetą, aptiktą prie labai mažos žvaigždės. Raudonoji nykštukė GJ 3512 yra aštuonis kartus mažesnė už Saulę, o aplink ją besisukančios planetos masė siekia bent pusę Jupiterio masės. Tokia masyvi planeta prie tokios mažos žvaigždės yra labai netikėtas atradimas.
Be to, planeta skrieja elipsine orbita; tokia konfigūracija beveik neabejotinai reiškia, kad planeta praeityje gravitaciškai sąveikavo su kitu panašaus dydžio objektu. Duomenyse aptiktas ir galimas kitos, truputį toliau esančios, planetos signalas, bet jis nėra pakankamai stiprus, kad būtų galima skelbti apie atradimą.
Standartinis planetų formavimosi modelis negali paaiškinti tokių planetų egzistavimo, taigi atradėjai teigia, kad galbūt šiuo atveju planeta susiformavo toli nuo žvaigždės dėl gravitacinio nestabilumo protoplanetiniame diske. Nestabilus disko regionas gali palyginus greitai susitelkti į masyvią planetą, kuri vėliau gali numigruoti arčiau prie žvaigždės.
Toks planetų formavimosi modelis laikomas mažiau tikėtinu, bet, panašu, gali būti reikšmingas bent jau prie mažų žvaigždžių. Turint omenyje, kad mažos žvaigždės, tokios kaip GJ 3512 ir panašios, yra gerokai dažnesnės Visatoje, nei masyvesnės, šis atradimas gali būti reikšmingas siekiant suprasti egzoplanetų savybių įvairovę.
Neseniai paskelbti skaičiavimai rodo, kad masyvios planetos toli nuo savo žvaigždžių, panašios į Jupiterį ar Saturną, turėtų dažniau formuotis būtent dėl gravitacinio nestabilumo. Iki šiol aptikti šių planetų nepavykdavo dėl jų didelio atstumo nuo žvaigždės.
Nauji teleskopai, pradėsiantys veikti artimiausiais metais, turėtų padėti jas aptikti; jei paaiškės, kad jų yra daug, tai prisidėtų prie gravitacinio nestabilumo modelio svarbos patvirtinimo.
Tyrimo rezultatai publikuojami Science.
