VU komandos kapitonas, paskutinio medicinos kurso studentas Gabrielius Jakutis jau pristato Lietuvos gydytojams lietuvių gyvybės mokslų studentų atradimą, pelniusį jiems geriausių pasaulyje vardą, būdamas įsitikinęs, kad jį galima pritaikyti daugelyje sričių, ypač farmacijos pramonėje, kuriant naujus vaistus.
Bet ar gabiausi pasaulyje studentai susies savo tolesnius atradimus ir karjeras su Lietuva?
– Į konkursą išvykote jau su ambicingais tikslais, sakėte, kad tikitės ne žemesnės nei penktoji vietos. Buvote jau nusitaikę į čempionišką sėkmę?
– Mes tikėjome savo idėja, kai ją sugalvojome, pajutome, kad ji gali būti iš tų laiminčių projektų. Aišku, metų eigoje nuotaikos svyruodavo, kartais eksperimentai sekdavosi, kartais reikėdavo juos kartoti. Ypatingai pabaigoje, kai reikėjo išsiųsti duomenis, DNR mėginius, paleisti internetinį puslapį, buvo daug įtampos. Bet atvažiavę į konkursą, pabendravę su kitomis komandomis, su teisėjais pajutome, kad galime patekti bent jau į finalą.
– Nusivežėte į konkursą išradimą, tai, ko ne tik studentai, bet ir pasaulio mokslininkai dar nebuvo atradę?
– Iš esmės taip. Mes atradome naują genetinės informacijos valdymo metodą, kurį kažkokiu būdu mokslininkai iki šiol buvo pražiūrėję arba tiesiog neatkreipę į jį dėmesio.
– O kaip gimė pati idėja, ar tai buvo visų komandinis darbas, ar mintis šovė vienam iš komandos narių?
Mes atradome naują genetinės informacijos valdymo metodą, kurį kažkokiu būdu mokslininkai iki šiol buvo pražiūrėję arba tiesiog neatkreipę į jį dėmesio.
– Mūsų komandą sudaro 16 žmonių. Pirmus du, tris mėnesius kartu ieškojome idėjos. Užtrukome ilgai, bet atrodo, kad tai atsipirko. Idėjos ieškojimą sudarė išsami literatūros analizė, savęs pačių refleksijos, ko mums trūksta praktikose, kur stringame laboratorijose. Pradinė idėja gimė biochemijos studentui Vykintui Jauniškiui. Paskui prie jos plėtojimo prisidėjo visa komanda, laboratorijos vadovas Laurynas Karpus ir visi kiti. Mes atradome vis naujų būdų tas plazmides pritaikyti, savo sistemą patobulinti, tad galėčiau sakyti, kad augome visi su ta idėja.
– Tą idėją jūs bandėte trumpai populiariai paaiškinti, tos plazmidės – kažkas panašaus į USB raktus, kuriuos dedame į kompiuterius, kai norime į juos įdėti kokios informacijos, arba jos išsiimti?
– Kalbant moksliškiau, plazmidės naudojamos biotechnologijose pernešti informacijai. Kai norime vienam mikroorganizmui suteikti tam tikrų savybių, tas savybes lemiančius genus įrašome į plazmides ir perkeliame jas į mikroorganizmus. Anksčiau tą genetinę informaciją buvo galima valdyti dviem būdais, o mes atradome trečiąjį. Jeigu kompiuterį įsivaizduotume kaip ląstelę, o USB kaip plazmides, tai mūsų projektas padarė tai, kad į kompiuterį galime įdėti daug raktų ir jie tarpusavy gražiai susišneka, kompiuteris juos visus perskaito. Tą informaciją, kuri įrašyta į raktus, galime perkelti tam tikrais kiekiais, failiukais. Anksčiau plazmides galėjome valdyti tik labai grubiai, o mūsų sistema yra lanksti.
– Tai jūs atradote tobulesnį informacijos valdymo būdą?
– Taip. Jis yra lankstus, mes taip ir pristatome tarptautinėje arenoje – lanksti daugiaplazmidinė valdymo sistema.
– Ar jūs atvėrėte naują kelią gyvybės procesams vystyti ir tobulinti, ar žmonės dabar galės lengviau užkoduoti informaciją ląstelėse?
– Reikėtų neabsoliutinti. Anksčiau minėti du valdymo būdai, transkribcijos ir transliacijos kontrolė buvo geri, juos visi naudojo. Mūsų metodas pritaikomas siauresnėje sferoje, – ten, kur reikalingos plazmidės biotechnologijose. Bet taip, – dabar, pritaikius mūsų sistemą, biotechnologiniai procesai turėtų palengvėti, paspartėti ir, manyčiau, atpigti.
– Kai grįžote į Vilnių, VU rektorius A.Žukauskas jums surengė pasitikimą kaip tikriems čempionams. Nedažnai mokslo čempionai pagerbiami su dūdų orkestru. O paskatinamąsias stipendijas gavote?
– Kol kas dar ne, spaudoje skaitėme, kad yra svarstoma.
– Grįžote namo užlipę ant aukščiausio laiptelio tame konkurse. Esate geriausi pasaulyje. Ar tai kažkaip pakeitė jūsų savimonę?
– Manau, kad tai pridėjo pasitikėjimo savimi, savo intelektinėmis galimybėmis. Nelaikėme savęs favoritais iš anksto, bet mūsų komanda pasižymėjo juodu ir nuoširdžiu darbu visus 10 mėnesių. Kai darbas atsipirko, natūralu, atsirado didžiulė paskata ir toliau dirbti intensyviai ir atkakliai. Mums kiekvienam tai didžiulė pergalė. Gyvybės mokslų studentams, kurie kuria šią sistemą laboratorijoje pavyko įrodyti, kad tiek mūsų techninė bazė, tiek intelektinis paruošimas universitete yra puikus.
Studentai, kurie dirbo su kompiuterinėmis sistemomis, modeliavimu, išmoko labai daug. Studentė, kuri mums rinko paramą iš kompanijų ir taip užtikrino projekto finansų sėkmę, tikriausiai irgi jaučiasi daug išmokusi ir patobulinusi savo marketingo įgūdžius. Kiekvienam šis konkursas davė daug, mes daug ko išmokome. Kiekvienas iš mūsų dabar turi daug aukštesnių ambicijų.
– Sakoma, kad Harvardas, kiti geriausi pasaulio universitetai medžioja gabiuosius lietuvius, ar jūs pajutote tos medžioklės apraiškų?
– Su mumis susisiekė, priėjo pabendrauti po konkurso didelių kompanijų vadovai, kitų universitetų instruktoriai sveikino su pergale. Naivu patiems tikėtis pakvietimų atvykti stažuotis. Bet pasaulyje šio konkurso laimėtojai yra labai vertinami, ir daugelyje universitetų stojant į doktorantūrą ši pergalė yra lyg atviros durys gauti poziciją. Pas mus Lietuvoje dar taip nėra, bet jeigu mes sugalvotume semtis patirties užsienyje, tai būtų mums didžiulis pliusas.
– Sakote „jeigu“ sugalvotume, bet, turbūt jūs visi baigę vienaip ar kitaip studijas VU, ieškosite galimybių tęsti jas kitur, prestižiškesniuose universitetuose pasaulyje?
– Komandoje esame apie tai tarpusavy kalbėję. Tikrai ne visi ruošiasi išvažiuoti, o tie, kurie ruošiasi – ne visam laikui. Mes iš savo, iš savo mokslinių vadovų patirties žinome, kad praktika užsienyje yra labai vertinga. Ten galima gauti gerų projektų, į Lietuvą parvežti nemažų pinigų, taip investuoti į laboratorijų kūrimą Lietuvoje atliekant tarptautinius mokslinius darbus. Mokslinė bazė užtikrina dideles kompetencijas, taip į Lietuvą parvežami nauji metodai ir technologijos. Migracija yra sveika ir labai naudinga. Taip, dalis komandos narių tai planuoja daryti.
Bet pasaulyje šio konkurso laimėtojai yra labai vertinami, ir daugelyje universitetų stojant į doktorantūrą ši pergalė yra lyg atviros durys gauti poziciją. Pas mus Lietuvoje dar taip nėra, bet jeigu mes sugalvotume semtis patirties užsienyje, tai būtų mums didžiulis pliusas.
– O jūs?
– Mano specialybė yra truputėlį kita, ne visai gyvybės mokslų, aš tikriausiai planuoju išvykti pasistažuoti užsienyje, nes bent jau mano srities – medicinos – moksliniai tyrimai užsienyje yra kiek svaresni negu Lietuvoje.
– O kaip jūs rinkotės studijas, papasakokite apie savo apsisprendimus. Iš vienos televizijos laidos žinome, kad esate protų mūšių dalyvis nuo moksleivio amžiaus.
– Nuo vienuoliktos klasės esame užsidegę šiuo sportu. Protmūšiai labai neprisidėjo prie mano pasirinkimų ką studijuoti. 12 klasėje dar ne visai žinojau ko noriu, bet kaip daugelis moksleivių, išsamiau besimokančių chemiją, biologiją rinkausi standartinį kelią. Matau vieną problemą Lietuvoje, kad medicina yra laikoma prestižine specialybe ir atrodo, kad visi gabiausi moksleiviai, studijuojantys chemiją ir biologiją turi rinktis mediciną, o tik vėliau rinktis gamtos mokslus. Ši paradigma turėtų būti pergalvota, nes gamtos mokslams taip pat reikia labai kūrybingų, ambicingų žmonių, puikiai pasiruošusių ir vidurinėje mokykloje. Aš tuo metu sekiau pramintu keliu, turbūt prisidėjo ir mano šeimos istorija. Ne paslaptis, pas mus šeimoje daug medikų, tad nukrypau į mediciną.
– Paklusote aplinkos spaudimui?
– Nesididžiuoju tuo, bet, bet iš dalies aplinka lėmė mano pasirinkimą.
– Dabar nesigailite, nenorėtumėte keisti studijų krypties?
– Dabar aš atrandu, kur realizuoti savo poreikį mokslo tyrimams. Tad nesigailiu. Manau, kad derinti mediko ir mokslininko darbą yra įmanoma ir labai gražu, naudinga.
– Gyvybės mokslai, biotechnologijos juk iš esmės skirtos žmogaus sveikatai, žmogaus kovai su ligomis, ar ne? Bet biotechnologijos turi ir kitą reikšmę, kai kuriami organizmai, kai žmogus sukuria bakterijas, kurios atlieka jam reikalingus darbus, pvz. valo kažką?
– Taip, „Igem“ konkursui, kuriame dalyvavome, turėjome pateikti projektus, kurie pritaikomi visuomenei, atliepia jos poreikius. Jie turi kilti iš problemų, su kuriomis susiduriame kasdien. Apie mūsų projektą taip sunku pasakyti, nes mes atlikome bazinį, mokslinį tyrimą. Vis dėlto šis metodas gali būti pritaikomas daugelyje biotechnologijos sričių – farmacijoje, genų inžinerijoje ir taip toliau. Kalbant apie biotechnologijas – taip, mes kuriame mikroorganizmus, kurie valo gamtą, veikia kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai, kuriame mikroorganizmus, ląsteles, kurios gamina vaistus daug pigesniu nei pramoninis būdu. Gyvybės mokslai labai atliepia visuomenės poreikiams.
– Galima sakyti, kad jūs, studijuodamas jau šeštus metus, vis dar ieškote savo galutinės krypties?
– Žinoma, ir aš, ir daugelis mano kursiokų dar esame ieškojimų kelyje.
– Apie medikus sakoma, kad jiems reikia didesnių, nei vidutiniai atlyginimų, nes jie labai ilgai mokosi, palyginus su kitomis profesijomis. Kiek dar metų jums iki gydytojo profesijos?
Manau, kad derinti mediko ir mokslininko darbą yra įmanoma ir labai gražu, naudinga.
– Dar laukia keturi arba šešeri metai.
– O ar teko mokykloje svarstyti kitus pasirinkimus, svajones, be medicinos?
– Teko. Mokykloje juk pasaulėžiūra keičiasi, aš apie viską galvojau – ir apie istoriją, literatūrą, bet tikriausiai pasirinkau teisingai, nesigailiu.
– Ar yra tas esminis skirtumas tarp humanitarų ir tiksliukų?
– Jis nėra toks didelis. Ypatingai vertinu žmogaus kūrybingumą ir vaizduotę, tai be galo reikalinga ir gamtos moksluose. Abstraktus literatūrinis mąstymas mums tik padeda. Šiais metais komandoje buvo labai daug kūrybingų žmonių. Dėl to mums buvo paprasta eiti į priekį ir spręsti problemas, su kuriomis susidurdavome.
– Kaip jos būdavo sprendžiamos? Būdavo susirinkimas?
– Taip. Rinkdavomės kartą ar du per savaitę. Daugiausiai dėmesio skyrėme literatūros analizei. Perskaičius daug straipsnių reikėdavo asimiliuoti tas žinias, jungti jas tarpusavyje, ieškoti, kaip tai, ką mes perskaitėme, gali padėti išspręsti problemas laboratorijoje.
– Atrodo, kad viskas sklandžiai vyko jūsų gyvenimo kelyje. Pamėgote knygas nuo pat vaikystės, gera Vilniaus jėzuitų gimnazija, mokytojai, galimybė eiti į protmūšius, studijos. Viskas labai sklandžiai, taip ir yra?
– Neturiu kuo skųstis ir niekad nesiskundžiu. Man patinka eiti į priekį, patinka išbandyti savo žinių ir galimybių ribas, nuolat tobulėti. Tai mane skatina dirbti. Įsitikinau, kad gyvenime, darbuose pasiruošimas ir nusiteikimas, atkaklumas yra tikri sėkmės garantai. Kasdien reikia ruoštis, tobulėti ir eiti į priekį.
– Kur nuveda toks kelias? Ar keliate šiuo metu sau viso gyvenimo tikslus?
– Yra apie tai minčių. Norėčiau toliau tęsti mokslininko kelią, studijuoti vienoje iš doktorantūros programų čia arba užsienyje. Dabartinė mano vizija – tęsti podoktorantūrines studijas. Artimiausius 10 metų matau save tame kelyje. Manyčiau, tai susiję su noru kažkokiu būdu garsinti VU vardą.
– Nors paskatinamosios stipendijos VU jums dar neišmokėjo?
– Kol kas dar ne. Bet ne viskas į stipendijas susiveda. Manyčiau, kad nemokamas mokslas yra duoklė mums, o mums garbė už ją vėliau atidirbti ir tobulėti. Tai visiems laiminga situacija.
– Jaučiate tam tikrą skolą, kurią galite grąžinti savo žiniomis, protu. Norėčiau paklausti, ar turite kokių autoritetų Lietuvoje ar pasaulyje, kurie kaip jaunam mokslininkui yra pavyzdys?
– Iš mano medicininės aplinkos yra tikrai garbių profesorių, kurių veikla atrodo kaip sektinas pavyzdys. Jų akademinis darbas ir atsidavimas studentams labai motyvuoja. Kardiologė prof. Jelena Čelutkienė, VU vicerektorius prof. Rimantas Jankauskas ir daugelis kitų. Jų altruistinė veikla imponuoja. Gyvybės moksluose yra daugybė pavyzdžių – prof. Virginijus Šikšnys, mūsų komandos pagrindinis instruktorius prof. Rolandas Meškys. Jų darbai kalba už save. Tai lietuviai, kuriais galima sekti, kurie galėtų būti pavyzdys ir tarptautinei bendruomenei.
– Ar buvo taip Bostone, kad žmonės nelabai žinojo, iš kokios jūs pasaulio dalies?
– Žinoma, daugelis nežino, maišo Latviją su Lietuvą. Man patiko antrą vietą užėmusio konkurse universiteto komandos vadovo žodžiai – jis džiaugėsi, kad maža valstybė ir sąlyginai nedidelis Vilniaus universitetas pateko į aukštumas ir papildė nusistovėjusias konkurso dalyvių gretas. Pastaruosius aštuonerius metus būdavo aišku, kas yra favoritai, kas laimės konkursą. Dabar atsirado Vilniaus „iGEM“, komanda, dvejus metus iš eilės puikiai žaidusi šiame konkurse. Po šios pergalės visiems buvo malonu matyti naują veidą.
– Jums malonu garsinti Lietuvos vardą ir tą norėtumėte toliau daryti. Bet galbūt kam nors visiškai tai visiškai nesvarbu – kur gauni pakvietimą, ten ir važiuoji, pakviečia geresnė laboratorija kur nors Vakaruose ir važiuoji – tiek tos Lietuvos?
– Jei yra pakvietimas į gerą mokslo bazę, kodėl gi ne? Bet savo šaknis pamiršti sunku, kur benuvažiuotum, liksi lietuvis. Dažnai mokslo bazė gali būti geresnė, o tavo asmeninis tobulėjimas vyksta sparčiau, tu esi geriau matomas tarptautinėje mokslo bendruomenėje. Visa tai puiku, bet manau, kad atsiriboti nuo to, iš kur esi kilęs yra sunku.
– Pažvelkime šimtą metų į priekį. Kur mus nuves medicinos mokslų tobulėjimas? Per pastaruosius šimtą metų visame pasaulyje auga vadinamoji tikėtina gyvenimo trukmė, Lietuvoje neturime labai gerų rodiklių, bet jie irgi yra augantys, galime manyti, kad pasieksime pasaulio vidurkius. Gyvensime vis ilgiau ir ilgiau, ar tokia yra šios medicinos atšakos esmė?
Žiūrint objektyviai, žmogaus organizmas yra pritaikytas be ligų gyventi maždaug 130 metų. 130 – 140 metų yra biologinės žmogaus ribos, jeigu jis visą laiką būtų sveikas.
– Manau, kad gyvensime ilgiau, visų pirma dėl personalizuotos medicinos plėtojimosi. Taip pat organų donorystė taps daug lengvesnė, nes galėsime panaudoti ne tik žmogaus organus, bet ir kiaulių organus persodinimui. Čia prisidėjo genų inžinerija ir sintetinė biologija. Visai naujas atradimas yra padarytas su kiaulių genomu. Buvo deaktyvuotas vienas RNR gyvenęs virusas, ir dabar eksperimentinių kiaulių organai tapo daug tinkamesni žmogui. Taip pat dirbtinių organų auginimas.
– Organų 3D spausdinimas, kaip sakė šioje studijoje buvęs profesorius Bumelis, jau bus gana greitai. Jis Vilniuje stato gamyklas, kad būtų galima atsispausdinti, pasikeisti kokį nors organą. Kiek mes gyvensime su tais vis naujais organais?
– Tikriausiai kils dilema dėl aplinkos, gamtos ir žemės resursų. Begalinio kiekio žmonių sutalpinti negalime, nežinau, reikės spręsti. Žiūrint objektyviai, žmogaus organizmas yra pritaikytas be ligų gyventi maždaug 130 metų. 130 – 140 metų yra biologinės žmogaus ribos, jeigu jis visą laiką būtų sveikas.
– Retas kas darbingumą išlaiko daugiau negu 80, 90 metų. Ar ilgas gyvenimas reiškia ir intensyvų, kūrybišką ilgesnį gyvenimą, darbinę karjerą?
– Viskas priklauso nuo to, kaip greitai pradėsime suvaldyti centrinės nervų sistemos ir degeneracines ligas. Lietuvoje šioje srityje vyksta intensyvūs tyrimai Gyvybės mokslų centre Neuromokslų katedroje. Pavykus pažaboti senatvines ligas, gyvenimo kokybė išliks gana pastovi didėjant amžiui. Škotijoje, regis, veikia vienas lietuviškas sintetinės biologijos startuolis „Cell age“. Jie bando spręsti ląstelinių senėjimo procesų problemą, išsaugant sveikatą, kūrybingumą ir darbingumą daugeliui metų į priekį.
– Ar žmogus bando savo jėgomis tapti nemirtingas, užkariaudamas vis naujus medicinos mokslų horizontus? Koks yra galutinis tikslas?
– Galbūt vieni galvoja apie nemirtingumą, kiti galvoja apie amžiną sveikatą. Nežinau, kaip dėl begalinio gyvenimo. Gyvenimas netektų savo romantinės pusės, bet gyventi sveiką ir kūrybingą gyvenimą iki pat jo pabaigos būtų didžiulė dovana kiekvienam.
– Sakoma, kad mokslas taip vystosi, kad kiekvienam, kad ir kiek gyventų, gresia pavojus būti valdomiems dirbtinio intelekto, super proto, kurį žmogus pats kuria, ir galų gale tas kūrinys gali ištrūkti iš kontrolės, ir kadangi bus pranašesnis intelekto požiūriu, bus nebeišjungiamas ir nebevaldomas, gali nuspręsti imti pats valdyti žmonių rasę. Kieno jūs labiau pusėje – Elono Musko ar Marko Zuckerbergo?
– Aš esu optimistiškas, man tai žavu. Man atrodo, stumti žmogaus proto galimybių ribas į priekį yra gerai, esu už tai, kad išnaudotume savo ypatingą savybę gamtoje – mąstyti ir kurti. Manyčiau, kad mes anksčiau ar vėliau apsidrausime nuo dirbtinio intelekto uzurpacijos. Dirbtinis intelektas niekada nepasižymės žmogiškomis kūrybingumo, vaizduotės savybėmis. Šioje vietoje mes pranašūs, galėdami jau dabar numatyti tikėtinus scenarijus ir užbėgti jiems už akių, tuo pačiu nesustabdydami mokslo pažangos.
– Žmonijai, kaip kolektyviniam protui, vykdant mokslinius tyrimus, iškyla tam tikrų etinių problemų. Bent jau religijos, Bažnyčia kelia klausimų dėl mokslo plėtros, pavyzdžiui dėl embrionų, dėl to, kad tam tikriems bandymams yra kuriami žmogaus embrionai ir naudojami kaip išteklius, nepaisant žmogaus gyvybės orumo. Kaip jūs žiūrite į etines ribas, brėžiamas mokslo tyrimams?
– Turiu prisipažinti, esu labai liberalaus požiūrio mokslo klausimais. Mokslo pažangą keliu į pirmą vietą su manymu, kad tai anksčiau ar vėliau atsiliepia bendram žmonijos gėriui ir naudai. Negaliu pasisakyti prieš tyrimus, kurie yra potencialiai naudingi ir svarbūs
. – O jeigu žūsta embrionai tyrimų metu?
– Tai diskutuotinas klausimas, etika ir moralė yra tos sritys, kurioje kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Tai labai priklauso nuo kultūrinio konteksto, nuo auklėjimo, aplinkos. Mano požiūris liberalus, aš žinoma negaliu pyktis ar prieštarauti žmogui, kuris mano kitaip. Tai yra diskusijų klausimas. Mūsų visuomenės tikslas – atrasti konsensusą tarpusavyje.
– Pažvelkime šiek tiek į ateitį, galbūt ne mokslo, o Lietuvos. Kaip ją jaučiate, numatote, ir kokia jūsų asmeninė programa? Įsivaizduojate, kad po doktorantūros studijų grįžtate čia į Lietuvą. Turbūt stebite dabar medikų sąjūdžio kovą su politine valdžia. Regis, kad nėra pripažįstama būtinybė žmonėms gauti orų, jų pasiekimus atitinkantį atlyginimą mūsų šalyje – daugely sričių, ne tik medicinoje. Galbūt jau esame Lietuvoje patekę į spąstus, dėl kurių taip ir liksime ES rodiklių dugne?
– Iš dalies sutikčiau. Mano manymu, Lietuvai dabar yra kritinis laikotarpis, kai reikia atsispirti ir žengti į priekį. Pastarieji Seimo rinkimai man atrodė labai svarbus kritinis momentas. Nežinau, ar išdegė, bet norėčiau likti optimistu. Ne viskas, ką aš matau realybėje yra gražu. Reikia nekelti asmeninių interesų į viršų, o valdžia turi atsižvelgti ir dėlioti strateginį planą Lietuvai, o ne spręsti tarpusavio žaidimus, kurie jiems galbūt yra aktualūs dvejų metų laikotarpyje, iki kitų rinkimų, bet neneša jokios strateginės naudos Lietuvai artimiausius 20 metų. Dabar yra būtent tas laikas, kai – dabar arba niekada.
– Jaučiate, kad gimėte dramatišku laiku, kai galbūt ir nuo jūsų nemažai priklauso, juk jūs esate komandos, pasaulio čempionės kapitonas. Daugelis bendraamžių žvelgia į jus, ir galvoja, koks bus jūsų gyvenimo kelias. Ar jums priimtinas toks pavyzdžio vaidmuo?
– Manyčiau, priimtinas. Norėčiau, kad Lietuvoje greičiau rastųsi ir augtų kritinė masė, gebanti priimti ryžtingus sprendimus, negrįstus asmeniniu interesu, o labiau kolektyvinio progreso nauda. Jeigu mano pavyzdys gali padėti jauniems žmonėms žengti drąsiai ir pasirinkti teisingą kelią, dirbti naudingai dėl savo ir Lietuvos ateities, kodėl gi ne? Manau, mūsų komandoje daug tokių asmenybių, kurios savo charakterio tvirtumu gali būti kaip pavyzdžiai. Tikiuosi, kad kritinė masė Lietuvoje augs greitai ir sėkmingai.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
