Sudarytas erdvinis šio Visatos regiono modelis byloja, kad Paukščių Tako galaktika, kuriai priklauso Žemė ir visa Saulės sistema, yra gigantiškos kosminės plunksnos paribiuose. Nors Laniakėja atrodo labai tanki struktūra, kurioje galaktikoms turėtų būti ankšta, iš tikrųjų jas skiria šimtų tūkstančių šviesmečių tarpgalaktinės juodumos tyrai, kuriuose nėra visiškai nieko.
Ir, nors Paukšių Takas yra mūsų namai, vis dėlto iš 100 tūkst. kitų galaktikų jie niekuo neišsiskiria ir atrodo kaip menkas, bereikšmis taškelis
Mūsiškis Laniakėjos superspiečius yra pirmas sumodeliuotas Visatos superspiečius. Jo modelis iliustruoja, kad galaktikos išsidėsčiusios į linijines struktūras. Visas jas kartu laiko gravitacija, nors kiekviena galaktika ar jų grupė visatos erdvėje juda savarankiškai.
Mokslui seniai žinoma, kad galaktikos Visatos platybėse yra ne išsibarsčiusios atsitiktine tvarka, o susispietusios į didžiulius spiečius. Kai kosmose susitinka du ar daugiau tokių spiečių, susiformuoja superspiesčius. Vienas tokių ir yra Laniakėja.
Žemė priklauso Saulės sistemai. Saulė yra viena iš milijardų Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių. Ir nors Paukšių Takas yra mūsų namai, vis dėlto iš 100 tūkst. kitų galaktikų jie niekuo neišsiskiria ir atrodo kaip menkas, bereikšmis taškelis, kuriam išnykus, pokyčių Laniakėjos plunksnoje iš šalies nė nesimatytų. Dar labiau kvapą gniaužia tai, kad Laniakėja – menkas regimosios Visatos kampelis.
Havajų universiteto (JAV) astronomo Brento Tully'o vadovaujamai mokslininkų grupė Laniakėjos ribas nustatė pagal vietinių galaktikų greičius. Tyrimo autoriai galaktikų telkimąsi į spiečius ir superspiečius palygino su vandens tekėjimu slėniais, tarp kalvų.
Laniakėjoje galaktikos juda centro link. Centrinis regionas vadinamas Didžiuoju Traukos Centru (angl. – Great Attractor). Laniakėjos superspiečių supa keturi kiti superspiečiai – Šaplis (superspiečius pavadintas Paukščių Tako dydį nustačiusio amerikiečių astronomo Harlo Šaplio [Harlow Shapley] garbei), Heraklis, Garbana ir Persėjas-Žuvys.
