Neįprastai stiprus signalas nuo žvaigždės, panašios į Saulę. Signalas, pasikartojantis per tiksliais intervalais, kad atrodytų normalus. Galvas krapštytis verčiantys pypsėjimai ir mirksėjimai iš nežinomų šaltinių. Žinoma, kosmose yra begalės šaltinių, kurie lyg ir galėtų generuoti kažkokius panašius signalus, na bet gal šį kartą... na gal tikrai? Galbūt tai iš tiesų yra tas taip ieškomas atsakymas į vieną iš labiausiai žmoniją kamuojančių klausimų? Ar mes tikrai vieni kosmose?
Joks rimtas astronomas niekada neskuba išsišokti ir pareikšti: „Sveiki! Radau ateivius!“. Bet tuo pačiu visiems jiems kirba stiprus noras įrašyti savo vardą į istorijos vadovėlius. Tad kai tik tokie signalai aptinkami, tenka išgirsti daug abejonių ir gūžčiojimų pečiais: „Na, mes lyg ir beveik įsitikinę, kad signalų kilmė yra natūrali, bet negalime atmesti ir galimybės, kad juos skleidžia sąmoningos būtybės“ ar kaip nors panašiai.
Ohajo valstijos universiteto (JAV) astrofizikas Paulas Sutteris, nusivylęs nuolatiniais bandymais nepaaiškintus dalykus nedelsiant susieti su nežemiško intelekto veiklos rezultatais, pateikia keletą iliustracijų.
Pulsarai
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje astrofizikė Jocelyn Bell Burnell, su savo konsultantu Antony Hewishu tyrė naujo, įmantraus radijoteleskopo, esančio netoli Kembridžo (Jungtinė Karalystė) duomenis. Atkreipę dėmesį į konkretų dangaus plotą jie užfiksavo neįprastą signalą: kažkoks dangaus šaltinis siuntė dažnus, pasikartojančius signalų pliūpsnius, trunkančius keistai vienodą laikotarpį – 1,33 sekundės.
Signalas stebino savo reguliarumu ir trukmės vienodumu. Nežinodami, ką apie tai galvoti, jie savo šaltinį pavadino LGM (Little Green Men, maži žali žmogeliukai). Jie patys net nemanė, kad aptiko pažangią nežemišką civilizaciją, na bet ką gali žinoti... Dėl visa ko apsidraudė pusiau humoristiniu pavadinimu.
Bet sąmoningų LGM hipotezė pradėjo silpti, kai buvo atrastas dar vienas panašių signalų šaltinis. Po to – dar vienas. Ir dar. Ir dar. Ir dar labai daug tokių. Galų gale įsikišo teoretikai, pareiškę savo sprendimą: signalus skleidžia ne maži žali žmogeliukai, o mažos, blyškios neutroninės žvaigždės, apsuptos neįtikėtinai stipraus magnetinio lauko ir spinduliuotę po kosmosą skleidžiančios tarsi kosminiai švyturiai. Tad šiandien ano meto LGM yra žinomi pulsarų pavadinimu.
„Wow!“ signalas
1977 metais astronomas Jerry Ehmanas klausėsi kosmoso „Big Ear“ radioteleskopu, priklausančiu Ohajo valstybiniam universitetui. Atlikus numatytus mokslinius tyrimus teleskopas buvo naudojamas nežemiško intelekto paieškoms pagal SETI programą. Ir vieną naktį į siaurą teleskopo stebėjimų lauką pateko galingas, ryškus, ilgai trunkantis signalas. Visas 72 sekundes kažkas iš kosmoso tiesiai į „Didžiąją ausį“ rėkė įdomiu 1,420 MHz dažniu – tokiu pačiu, kaip ir vyksta neutralaus vandenilio energijos būsenų svyravimai. Kosmologijoje tai yra vandenilio „vizitinė kortelė“.
J.Ehmaną signalas taip nustebino, kad atspausdintoje teleskopo stebėjimo ataskaitoje jis prirašė savo pastabą - „Wow!“. Deja, tokio signalo tuo metu neužfiksavo joks kitas teleskopas, iki šiol nebuvo užfiksuota ir to signalo pakartojimų.
Peritonai
1998 metais Australijos Parkeso radijoteleskopas pradėjo fiksuoti keistus signalus. Trumpi „pyptelėjimai“, trunkantys vos po kelias sekundes, šokinėdavo tai viename, tai kitame dažnyje. O jų šaltinis buvo visiškai neaiškus – tarsi sklistų iš niekur. Šie trumpučiai signalai, pavadinti peritonais, ne vieną dešimtmetį glumino su teleskopu dirbančius mokslininkus ir viso pasaulio astronomus.
Bet 2015 metais doktorantė Emily Petroff su kolegomis galų gale nustatė signalų kaltininką: svečių centre esančią mikrobangų krosnelę. Ar kada pasitaikė, kad šildant maistą krosnelėje nesulauktumėte šildymo pabaigos ir atidarytumėte dureles dar kaitinant? Konkrečiai to modelio krosnelėse mikrobangų skleidimas nebuvo išjungiamas labai staigiai, tad šiek tiek jų patekdavo į aplinką – to pakako, kad juos užfiksuotų teleskopas.
Ateiviai – netinkamas atsakymas
Visais šiais (ir daugeliu kitų) atvejų spekuliacijos, pasvajojimai ir per garsūs pareiškimai smarkiai užgožė tikrus mokslinius įrodymus – ne visuomet tų klejonių autoriai buvo mokslininkai, bet visada kalba ėjo apie signalų aptikimą. Visuomenė yra pribrendusi signalo iš nežemiškų būtybių priėmimui: jei jau mes kiekvieną dieną bendraujame radijo bangomis perduodamais signalais, tai kodėl SETI (ar kokia kita organizacija) negalėtų panašiomis bangomis pabendrauti su nežemiška civilizacija?
Bet štai kai kuriuos nuliūdinsiantis faktas: hipotezės, kad nežemiškos civilizacijos skleidžia paslaptingus radijo signalus, beveik visais atvejais yra bevertės, nes sąmoningos, pažangios būtybės gali sukurti bet kokį signalą, koks joms patiktų. Girdite „pypt-popt-pupt“? Taigi tikriausiai ateiviai tai padarė! O jeigu „popt-pypt-pupt“? Na, ir tą ateiviai galėjo padaryti. Bet štai bėda – visų nepaaiškinamų dalykų aiškinimas ateiviais neturi jokios mokslinės vertės. Ir kartais jo paneigti negalime.
Kai signalo aiškinamas natūraliais astrofizikiniais reiškiniais yra silpnas ar nelabai įtikinamas, dažnai kyla pagunda į pagalbą pasitelkti ateivius. Juk negalime paneigti jų egzistavimo! Būtent – niekada negalime paneigti ateivių egzistavimo, nes sumanūs sutvėrimai gali padaryti praktiškai bet ką - net ir sumodeliuoti pulsaro ar peritono signalą. Mes jų egzistavimo paneigti negalime, tad moksliniu požiūriu tai yra bevertė pozicija.
Minties šuolis nuo „Mes nežinome, koks yra šio signalo šaltinis“ iki „Galbūt šio signalo šaltinis yra ateiviai“ yra milžiniškas.
Astronomai mėgsta savo radijo teleskopus dėl to, kad jais galima atlikti naudingą mokslinį darbą, tačiau Visatoje dar yra begalės nepaaiškintų reiškinių. Būtent dėl šios priežasties astronomai iki šiol dar turi darbo – kosmose yra dalykų, kurių mes nesuprantame. Įvairiausi signalai, skleidžiami įvairiausių objektų, savybių ir įvykių. O gal ir ateivių?
