Debesys yra natūralus gamtos reiškinys. Atmosferoje susirinkęs vanduo tampa debesimis, kuris mums sukuria šešėlį, o galiausiai prapliupęs dar palaisto ir augalus bei pagirdo naminius ir laukinius gyvūnus. Puiku. Tačiau debesys kartais tampa ir kliūtimi.
Didelė dalis mūsų komunikacijų yra susiję su dirbtiniais palydovais. Ateityje per palydovus jungsimės ir prie interneto. Būdami labai aukštai palydovai gali aptarnauti didelę Žemės paviršiaus dalį. Tačiau kartais tarp jų ir mūsų atsiranda kliūčių – tie debesys gali būti labai stori ir sutrikdyti ryšį su palydovais.
Ypač, kai tas ryšys palaikomas lazeriais – informacijos perdavimo lazeriais technologija yra tarsi šviesolaidis be laido. NASA mokslininkai šią technologiją išbandė dar 2013 metais, tačiau tuomet jau buvo žinoma, kad vandens lašeliai mūsų atmosferoje išsklaidytų lazerio impulsus ir tiesiog sutrikdytų informacijos perdavimą.
Nors kol kas tai pasiekti sunku, mokslininkai teigia, kad debesis galima pramušti lazeriais. Panašu, kad lazeriai yra visų problemų sprendimas. Labai tiksliai kontroliuojami lazerių impulsai paveiktų vandens molekules, priverstų jas suktis ir išsisklaidyti. Taip būtų galima sukurti tikslius kanalus, kurie padėtų užtikrinti ryšį su palydovais ir erdvėlaiviais. Tie kanalai būtų labai siauri, tačiau kartu ir labai ilgi. Na, bent jau tokio ilgio, kokio reikėtų informacijos perdavimui.
Mokslininkai tai vadina orų kontrolės forma, tačiau šie lazerio impulsai nesukurtų lietaus. Vandens lašeliai, į kuriuos pataikytų lazeris, iš karto virstų garais ir išsisklaidytų. Įdomu tai, kad debesis ar rūką sklaidytų ne pats lazeris, o akustinės bangos. Staiga išjudintos vandens molekulės ima vibruoti, kartu judindamos ir aplink esantį orą. Teorija, žinoma, yra kur kas sudėtingesnė – juk kalbame apie lazerį, kuris pulsuoja kelis šimtus kartų per sekundę. Ta garso banga tuomet keliauja tolyn nuo lazerio ir taip sukuriamas kanalas be debesų ar rūko.
Ankstesni eksperimentai buvo kur kas sudėtingesni. Juose naudoti lazeriai debesų modeliuose sukurdavo plazmą, kuri ir padėdavo išsklaidyti vandens lašelius. Šįkart mokslininkams pavyko įrodyti, kad plazma šiam mechanizmui nėra būtina. Mokslininkai šią technologiją lygina su supynėmis – norėdami pasiekti didžiausią efektą turite pastumti supynes optimaliausiu metu.
Kol kas eksperimentai vyksta tik laboratorijoje. Tačiau jau po kelių metų galingi lazeriai galės pramušinėti tikrus debesis. Bus įdomu pamatyti, kaip ši technologija veikia praktikoje ir ar jai skirta energija bus pateisinama užtikrinamu ryšių kokybės lygiu.
