Jam tai pavyko 2016 m. Šveicarijoje vykusiame prestižiniame renginyje. Nei tuomet, nei dabar jis neabejojo savo pasirinkimu gilintis į klasikinę fiziką. „Manau, reikia atrasti tai, kas įdomiausia bei geriausiai sekasi, ir tai daryti“, – sakė doktorantas.
Su juo kalbėjomės apie tai, kiek profesijos pasirinkimą lemia mokykla ir dalyvavimas olimpiadose, taip pat – kodėl daugelis gabiausių Lietuvos mokinių studijoms renkasi ne mūsų šalies, bet užsienio universitetus. „Su Lietuva ryšių nesu nutraukęs – aktyviai dalyvauju IPhO akademinio komiteto reikaluose. Tačiau atsakyti, ar kada nors grįšiu dirbti ir gyventi į Lietuvą, dar tikrai negaliu“, – neslėpė mokslininkas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėje Karalystėje.
Pandemija paveikė ir jo kasdienybę: mokslai ir tyrimai tęsiami nuotoliniu būdu. Tačiau E.Ribinskas dėl to nesuka galvos, nes kartu su juo Kembridže „įstrigę“ ir dalis jo draugų – su kai kuriais jų mokslininkas susipažino per įvairias respublikines bei tarptautines mokslo olimpiadas, palaikė ryšius, o vėliau visi vėl susitiko pradėję studijuoti Kembridže.
„Viena iš priežasčių renkantis, kur studijuoti, ir buvo ta, kad čia yra daug mano draugų. Džiaugiuosi, kad galėjau prisijungti“, – neslėpė Mažeikių Gabijos gimnazijos absolventas.
– Esate pirmakursis doktorantas. Tačiau jūsų biografijoje jau yra ne vienas svarbus laimėjimas. Kaip jūs pats save pristatytumėte – kas yra Elvinas?
– Na, šiuo metu mane turbūt geriausiai apibrėžia tai, ką veikiu – esu pirmo kurso doktorantas, studijuoju Kembridže, Jungtinėje Karalystėje. Daugiausia mane supa fizika. Ją studijuoju, taip pat daug laiko skiriu darbui su moksleivių olimpiadomis. Kažkada jose dalyvavau pats, o dabar mokiniams padedu joms ruoštis, taip pat esu ir olimpiadų komisijų narys. Prisidedu ir prie pasiruošimo šiemet pirmą kartą Lietuvoje vyksiančiai Tarptautinei fizikos olimpiadai (IPhO 2021) – esu akademinio komiteto narys. Tokio lygio renginys Lietuvai labai reikšmingas. Kitas tokio masto tarptautinis mokinių mokslo renginys Lietuvoje tikriausiai vyks po kokių 30–40 metų. Tai – visos kartos įvykis. Žinoma, gali būti, kad ateityje Lietuvoje bus organizuojama Tarptautinė matematikos, chemijos ar biologijos olimpiados, kurios pas mus dar nė karto nevyko.
– Kadangi prakalbote apie olimpiadas, paklausiu: ką jums davė šie mokslo renginiai? Kuri iš daugybės olimpiadų, kuriose dalyvavote būdamas moksleivis, padarė didžiausią įtaką?
– Žinoma, reikšmingiausia yra paskutinė (2016 m. Šveicarijoje, Ženevoje, tarptautinė fizikos olimpiada, kurioje E.Ribinskas laimėjo aukso medalį – aut. past.). Ji buvo tarsi ilgo darbo rezultatas. Kiekvieno konkurso metu jautiesi skirtingai. Šioje olimpiadoje jaučiau pasitenkinimą pirmiausia tuo, kad pasiekiau aukščiausią tikslą.
Bet tikrai yra buvę kitų olimpiadų ir konkursų, iš kurių parsivežiau vertingų patirčių. Pamenu, vienoje fizikos olimpiadoje dariau eksperimentą ir iš pradžių visiškai neįsivaizdavau, ką daryti. Mums davė labai paprastas priemones ir užduotį – išmatuoti gana paprastą fizikinį dydį. Bet tuo metu aš visiškai neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Ir kai per keturias tai užduočiai skirtas valandas pavyko išmąstyti sprendimą ir gauti visus taškus, jaučiausi puikiai. Tą olimpiadą prisimenu labai šviesiai. Dažnai atrodo, kad turi labai gerai pasiruošti, mokėti daug dalykų, tačiau man labai patinka kartais tiesiog čia ir dabar pačiam sugalvoti sprendimą, kurio iš pradžių nežinojau. Malonumas nustebinti pačiam save yra didžiulis.
Iš viso esu dalyvavęs keturiose tarptautinėse – Europos ir pasaulio – olimpiadose. O respublikinėse olimpiadose – tiek fizikos, tiek matematikos ir chemijos – buvau reguliarus dalyvis (šypteli).
– Turbūt nesuklysiu sakydama, jog mokykloje jums sekėsi visi gamtos mokslai. Kas lėmė, kad būtent fiziką pasirinkote tolimesnėms studijoms?
– Pirmiausia, tai mūsų Gabijos gimnazijos Mažeikiuose tendencija: į ją ateina daug viskam gabių mokinių, bet išeina visi, būdami fizikai (šypteli). Man asmeniškai didžiausią įtaką padarė fizikos mokytoja Elena Kryževičienė.
Juokaujama, kad į Mažeikių Gabijos gimnaziją ateina daug viskam gabių mokinių, bet išeina visi, jau būdami fizikai.
Mokykloje man visi dalykai patiko, tačiau jau devintoje klasėje pajutau, kad fizika sekasi geriausiai. Sunku pasakyti, ar šis dalykas man labiau patiko, ar tiesiog taip išėjo – manau, daug faktorių susidėjo. Turbūt viskas: ir tai, kaip aš jaučiausi spręsdamas fizikos uždavinius, ir mokytojos indėlis. Nesakau, kad kiti pedagogai įdėjo mažiau darbo. Tiesiog fizika laimėjo.
– Kas jums yra fizika?
– Pirmiausia man ji yra įdomi. Pvz., jeigu tu esi gamtoje, pamatai kažkokį reiškinį ir esi fizikoje „pasėdėjęs“ keletą metų, iš karto mąstai: „O, čia toks reiškinys ir jis vyksta dėl tokių priežasčių!“. Tu šį tą žinai ir gali mintyse paaiškinti. Jeigu reiškinys pakankamai sudėtingas, gali klausti: „O kaip būtų galima tai paaiškinti?“. Čia jau prasideda mokslininko darbas. Kita vertus, fizika yra ne tik mokslas, bet ir gyvenimo būdas. Jeigu tu domiesi, sutelki daugiau kitų žmonių, kurie tuo pačiu domisi. Taip atsiranda draugai, bendri pomėgiai. Pavyzdžiui, olimpiados bendruomenė. Prie mano jau minėtų dalykų, kuriuos man davė dalyvavimas olimpiadose, pridurčiau dar ir žmones, kuriuos ten sutikau. Panašiai yra ir vėliau: jeigu studijuoji fiziką, tu sutinki žmones, kurie domisi, mąsto apie tuos pačius dalykus, kaip ir tu.
– Pakalbėkime apie tą įdomumą. Fizikos mokslas be galo platus. Kurie iš reiškinių žadina didžiausią smalsumą? Ar tai ta pati sritis, į kurią gilinatės savo studijų metu?
– Sakyčiau, kad arti to. Mano darbas susijęs su ledynais, jų dinamika. Aiškinuosi, kas nutiks su planetos ledynais, jeigu temperatūra toliau kils. Tačiau domiuosi ne tik šia tema, bet ir visais reiškiniais, kuriuos matau aplink save. Tada kyla klausimas: „Kodėl tai vyksta?“. Pvz., kodėl susidaro vaivorykštė? Mane labai traukia Žemės – kaip planetos – fizika.
– Ar mokslininkai jau rado atsakymą, koks likimas laukia ledynų ir apskritai Žemės, jei klimato kaitos nepavyks pristabdyti?
– Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad šioje srityje mes dar labai daug ko nežinome. Sakyčiau, stebėtinai daug, lyginant su daugybe kitų fizikos šakų, pvz., reliatyvumo teorija. Pagrindinis klausimas – kaip ledynai reaguoja į klimato atšilimą. Yra viena hipotezė, teigianti, kad yra riba, iki kurios pakilus temperatūrai, didelė dalis Antarktidos tiesiog nuslystų į vandenynus ir ištirptų, o jūros lygis grėsmingai pakiltų. Bet pasakyti, ar tai tikrai gali nutikti, ar įvyks, mokslininkai dar negali, nes nežino.
Šioje srityje mes dar labai daug ko nežinome. Sakyčiau, stebėtinai daug, lyginant su daugybe kitų fizikos šakų.
– Kas jus patį atvedė į šią temą?
– Neslėpsiu: ši fizikos dalis smarkiai susijusi su olimpiadine fizika. Kadangi gerai sekėsi dalyvauti olimpiadose, ir ši tema sekėsi, įstojęs į universitetą nenustojau domėtis. Galima sakyti, kad esu klasikinės fizikos temų atstovas. O žemės fizika ir ledynų dinamika – šios srities temos, kurios man įdomiausios.
– Nemažai respublikinėse ir tarptautinėse olimpiadose dalyvaujančių Lietuvos mokinių vėliau renkasi studijas ne savo šalyje. Jūs taip pat. Kodėl studijuojate ne Lietuvoje? Kas lėmė tokį sprendimą?
– Jau minėjau, kad Kembridže mokėsi arba ketino čia studijuoti labai daug mano pažįstamų ir draugų, kuriuos sutikau dalyvaudamas olimpiadose. Gyvenome skirtinguose miestuose, bet ryšius palaikėme. Be to, vis susitikdavome mokslo renginiuose. Prisipažinsiu, kad nebuvau detaliai įsigilinęs į Kembridžo universiteto studijų kokybę, nelyginau jų su Lietuvos universitetais. Traukė ta mintis – būti arčiau žmonių, kuriuos pažįstu. Antrame kurse mane jau supo vien draugai. Iš esmės patekau į draugų ir bendraminčių būrį.
– Ar planuojate grįžti į Lietuvą?
– Tikrai neatmetu tokios galimybės. Bet esu dar jaunas, matau daug įvairių variantų, todėl tikrai nežinau, kada tai galėtų įvykti. Tačiau ryšiai su Lietuva nenutrūko: prisidedu prie mokinių olimpiadų organizavimo, taip pat prie kai kurių kitų neformalaus švietimo įstaigų, dirbančių su gabiais mokiniais, projektų. Stengiuosi neatitrūkti nuo to, kas vyksta Lietuvoje.
– Kaip įsitraukėte į neformalaus ugdymo veiklą?
– Man patinka mokyti. Dar būdamas moksleivis su kitais olimpiadų dalyviais dažnai diskutuodavau ir jaučiau, kad man patinka ne tik spręsti uždavinius, bendrauti su panašaus žinių lygio žmonėmis, bet ir padėti bei patarti jaunesniems mokiniams. Norėjau dalintis žiniomis. Aš nesu vienintelis – nemažai olimpiadininkų, pabaigę studijas, prisideda prie mokinių ugdymo.
– Neretai mokslininko kelią renkasi žmonės, tęsiantys giminės tradiciją. Kaip yra pas jus: ar šeimoje būsite pirmas mokslininkas?
– Tikriausiai, būsiu pirmasis – artimesniame giminės rate mokslininkų, kiek žinau, nėra. Tačiau mano šeimoje visada buvo įprasta domėtis įvairiais mokslo dalykais, tai neišvengiamai veikė ir mane. O pradėjus mokytis gimnazijoje viskas ėjosi natūraliai. Kai pradedi judėti kažkokia kryptimi, gana sunku išeiti iš jos. Taigi, jeigu sėkmingai dalyvauji fizikos olimpiadose, natūralus kelias – toliau studijuoti fiziką. Buvo kilęs klausimas, kad galbūt galėčiau studijuoti kažką panašaus, pvz., inžineriją ir nesiekti akademinės karjeros, bet užsiimti kuo nors, susijusiu su fizika. Tačiau galiausiai apsisprendžiau, kad fizika – tinkamiausias man kelias ir kol kas dėl to nė karto nesigailėjau.
– Pasižvalgėme po jūsų praeitį, o dabar persikelkite į ateitį. Kur save matote po dešimties metų?
– Sakyčiau, kad labiausiai matau save dirbantį mokslinį darbą panašioje srityje, susijusioje su geofizika, tyrinėjantį tai, kas vyksta žemės gelmėse arba jos paviršiuje. Taip pat labai tikiuosi vis dar prisidėti prie fizikos olimpiadų organizavimo. Sunku įsivaizduoti ką nors konkretesnio, nes mokslininkai, pabaigę doktorantūrą, labai dažnai karjeros pradžioje keliauja iš vienos vietos į kitą. Todėl tikrai nežinau, kur galų gale atsidursiu. Bet mokslininko kelias man atrodo patraukliausias.
– O toks klajokliškas gyvenimas atrodo labiau viliojantis ar varginantis?
– Mano akimis, tai didžiausias mokslininko profesijos minusas. Jei būtų galimybė, labai norėčiau po doktorantūros studijų likti Kembridže.
– Paskutinis klausimas – apie fizikinį reiškinį, sąvoką, t.y. tai, kas jums iki šiol yra įdomiausias dalykas, į kurį norėtumėte rasti atsakymą.
– Šiek tiek mąsčiau apie šitą klausimą ir galiausiai nusprendžiau, kad tai, jog Žemė turi magnetinį lauką man yra be galo reikšminga ir įdomu. Pabandysiu paprastai paaiškinti, kas tas magnetinis laukas. Aplink Žemę yra magnetinis laukas, kuris nukreipia kenksmingas daleles, kurios atklysta iš Saulės, kad jos nepasiektų Žemės paviršiaus. Žmonėms ta spinduliuotė būtų labai pavojinga. Dėl magnetinio lauko iš esmės mes ir galime gyventi Žemėje. Magnetinį lauką sukuria skysto metalo judėjimas Žemės branduolyje – kas skamba labai sudėtingai, nesunku suprasti, kad ir tirti šitą reiškinį yra gana sudėtinga. Mes, mokslininkai, turime suprasti, kas vyksta už kelių tūkstančių kilometrų po žemės paviršiumi ir išmatuoti tai. Beje, ši tema susijusi su skysčių mechanika, kuri man, kaip mokslininkui, labai artima.
Suprasti akimirksniu: Kas yra Žemės magnetinis laukas?
- Žemės magnetinis laukas yra sukuriamas dėl Žemės branduolio išorinio skysčio srovių judėjimo. Šis laukas, kurį generuoja besisukantis mūsų planetos branduolys, yra itin svarbus kasdieniam mūsų gyvenimui: jis saugo nuo žalingų Saulės dalelių, sukuria „atskaitos tašką“ magnetinei navigacijai. Būtent dėl to veikia kompasai, kiti navigaciniai prietaisai.
- Kas nutiktų, jei magnetinio lauko nebeliktų? Mokslininkai teigia, kad tuomet Žemę pradėtų intensyviai bombarduoti krūvį turinčių Saulės dalelių lietus, kuris „nupūstų“ ozono sluoksnį. Dėl to elektros tinklai ir palydovai pradėtų veikti su pertrūkiais, o žmones veiktų intensyvesnė ultravioletinė spinduliuotė, galinti sukelti vėžinius susirgimus.
- Tyrimai rodo, kad jau daugiau nei šimtmetį magnetinis laukas iš tiesų silpsta. Jau dabar esama itin silpnų magnetinio lauko taškų (pvz., Pietų Atlanto anomalija), kurie kelia problemas žema orbita skriejantiems palydovams.
- Tačiau pernelyg jaudintis nereikia – mokslininkai pabrėžia, kad net visai nusilpus žemės magnetiniam laukui jis visiškai neišnyks. Bent jau ne kelis artimiausius milijardus metų. Žemės magnetinį lauką generuoja skystas išorinis branduolys, daugiausiai sudarytas iš geležies ir nikelio. Išorinio branduolio judėjimą lemia šiluminė konvekcija. Šio proceso metu vidinis branduolys auga ir kietėja (maždaug milimetro per metus greičiu).
„IPhO“ – tarptautinė fizikos olimpiada, skirta vidurinių mokyklų ir gimnazijų mokiniams. Olimpiadą organizuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Vilniaus universitetas.
