Neuromokslų srityje pasaulyje Lietuva sparčiai veržiasi į priekį ir garsėja jaunais specialistais – devyniolikmetis Vilniaus universiteto medicinos studentas Edgaras Zaboras ką tik pasibaigusioje pasaulio neuromokslų olimpiadoje pateko į finalą ir užėmė aukštą 11-ą vietą.
Su Kembridžo universitete dirbančia neuromokslų tyrėja, Lietuvos neuromokslų olimpiados įkūrėja, dr. Roma Šiugždaite, pasaulio neuromokslų olimpiados finalistu E.Zaboru ir švietimo eksperte, leidyklos „Šviesa“ ugdymo metodikos grupės vadove Lina Virozeroviene kalbamės apie neuromokslų pasiekimus, Lietuvos indėlį pasaulio mokslo elite ir praktinį mokslinių atradimą pritaikymą – nuo ligų gydymo iki švietime naudojamų ugdymo priemonių.
Žymiausi Lietuvos neuromokslininikai
Lietuvos neuromokslininkus galima sutikti visame pasaulyje. Kaip pažymi dr. R.Šiugždaitė, vienu ar kitu būdu atradę savo kelią link neuromokslų žinomi lietuviai mokslininkai dirba ne tik Lietuvos universitetuose (kaip dr. Urtė Neniškytė, prof. Osvaldas Rukšėnas, dr. Inga-Griškova Bulanova, dr. Ramunė Dirvanskienė, dr. Kęstutis Skauminas ir kiti), bet ir svetur (tarp jų – prof. Artūras Petronis, dr. Laura Bojarskaitė, Emilė Radytė, Laura Stankevičiūtė, dr. Adomas Bunevičius, dr. Aurina Arnatkevičiūtė ir kiti). Jų moksliniai tyrimai apima įvairias mokslo sritis – nuo neurobiologijos, genetikos iki neuropsichologijos ir smegenų modeliavimo.
Dar vienas labai svarbus neuromokslų pasiekimas Lietuvai – įkurta Integruotų Neuromokslų Asociacija, veikianti kaip tiltas tarp neuromokslo ir jo praktinio taikymo visuomenės labui. Viltis taikyti žinias ir palengvinti žmonių gyvenimus motyvavo ir pasaulinės olimpiados finalininko E.Zaboro pasirinkimą.
„Jau labai seniai kilo noras sieti ateitį su mokslo keliu, visada norėjau pasiekti kažką tokio, kas turėtų nors ir pačią menkiausią prasmę, bet prisidėtų prie visuomenės gerovės. Galbūt tai skamba visai nekukliai, tačiau stengiuosi niekada savęs nepervertinti. Vienas pagrindinių motyvatorių man yra visada pabrėžiamas faktas, kad smegenys yra pats sudėtingiausias, paslaptingiausias žmogaus organas. Daktaro neurologo Ryčio Masiliūno pranešimas apie nervinę sistemą, neuromokslininkės dr. Urtės Neniškytės paskaitos ir žinios apie naujausius mokslininkų tyrimus mane įkvėpė eiti pasirinktu keliu bei pradėti medicinos studijas“, – teigia E.Zaboras.
Kiek visi esame skirtingi, o kiek – panašūs?
Pernai mokyklą baigusio ir dabar mediciną studijuojančio vaikino domėjimosi sritis – šizofrenijos pažinimas. Šizofrenija, kaip ir kiti neurologiniai sutrikimai, kyla dėl sutrikimų labai sudėtingoje nervinėje sistemoje. Šios srities mokslininkai nuolat atlieka įvairiausius tyrimus, siekdami atrasti veiksmingas gydymo terapijas, mažiau žalingus vaistus, kurie malšintų sutrikimų simptomus. Šizofrenijos tyrimai prisideda ir prie geresnio sveikų žmonių smegenų veiklos pažinimo.
„Reikia nepamiršti, kad kiekvieno žmogaus smegenys yra savitos, todėl kartais labai sunku paaiškinti tam tikrus dalykus apie jas. Vieniems sekasi lengviau mokytis, kalbėti, kiti yra geri aktoriai, menininkai, matematikai. Galima bandyti brėžti paralelę tarp panašiai mąstančių žmonių, ar tokių, kuriems gerai sekasi tas pats dalykas, tačiau jų smegenų veikla gali visiškai skirtis, todėl skiriasi ir šizofrenija sergančių žmonių simptomai bei gydymas“, – teigia mediciną studijuojantis E.Zaboras.
Žinios apie smegenų veiklą taikomos praktikoje
Mokslininkė R. Šiugždaitė plačiau papasakojo apie mokslo, tiriančio smegenų veiklą, pasiekimų taikymą praktikoje.
„Už vieną iš naujausių atradimų, radikaliai pakeitusių mūsų požiūrį į smegenų veiklą, šiemet buvo įteikta fizikos Nobelio premija. Metodologija, kurią išvystė fizikai, norėdami suprasti sudėtingas fizines sistemas, dabar naudojama ir neuromoksluose, siekiant suprasti, kaip mūsų smegenys veikia kaip sistema. Ilgą laiką ypač klinikiniuose tyrimuose liga ar elgesio sutrikimai buvo siejami su kuriuo nors smegenų regionu, jo struktūra ar morfologinėmis savybėmis. Tačiau pradėjus žiūrėti į smegenis kaip sudėtingą sistemą, tyrinėti kaip neuronai bendrauja vienas su kitu, kaip keičiasi informacija, tai padėjo suprasti daugybę sudėtingų klinikinių, kognityvinių ir elgsenos sutrikimų“, – teigia dr. R.Šiugždaitė.
Pasak jos, mokslininkai, pasitelkdami mašininį mokymąsi, dabar labiau koncentruojasi į galimybes suprasti smegenų veikimo dinamiką, vystymosi trajektorijas, aplinkos ir genetikos įtaką, individualias diagnozes ir ligų gydymą.
Taikoma kuriant naujus švietimo metodus
Be sudėtingų diagnozių ir gydymo neuromokslo atradimai praverčia ir kasdieniškose veiklose, su kuriomis susiduriame mes visi. Viena iš tokių sričių – švietimas ir naujausių neuromokslo žinių taikymas kuriant ugdymo metodus ir priemones, padedančias geriau ir greičiau išmokti reikalingas žinias, įgūdžius ir kompetencijas.
„Itin įdomi yra viena iš vėlesnių studijų Kembridžo universitete, kurios metu buvo tiriami pradinių klasių mokiniai, turintys mokymosi sunkumų. Mokymosi problemų pasaulyje turi apie 14-30% mokinių, bet kodėl mokymasis jiems yra iššūkis ir kaip tai susiję su smegenimis? Tokie mokiniai dažnai jau turi specialisto nustatytą diagnozę, susijusią su vystymosi nukrypimais, arba net keletą jų, gauna atitinkamą terapiją. Kita mokymosi sunkumus turinčių vaikų grupė neturi jokios diagnozės, todėl negauna jokios pagalbos.
Pasitelkiant sudėtingų sistemų teoriją pademonstravome, kad vaiko kognityvinės problemos dažnai nesutampa su smegenų vystymosi nukrypimų diagnoze, kurios pagrindu skiriamos intervencijos. Tyrimas parodo, kad nėra vienareikšmės smegenų dalies, kuri būtų atsakinga už vystymosi nukrypimus ar mokymosi sunkumus, bet svarbu, kaip smegenys susijungia į tinklą, kurie smegenų mazgai yra svarbūs ir kaip efektyviai tas tinklas persiuntinėja informaciją. Šis supratimas suteikė prielaidų atidžiau pasižiūrėti į intervencijas, kurios galėtų labiau padėti vaikams įveikti individualius mokymosi sunkumus“, – teigia dr. R.Šiugždaitė.
Padeda geriau įsiminti žinias
Specialiomis mokymosi technikomis, padedančiomis įsisavinti didelį žinių kiekį, ruošdamasis olimpiadai domėjosi ir E.Zaboras. Tokios mokymosi strategijos nepadaro greitų stebuklų, tačiau padeda efektyviau išnaudoti ilgalaikio mokymosi rezultatus.
„Pasiruošimo metu tiek olimpiadoms, tiek egzaminams svarbiausia yra įdėtas nuoseklus darbas. Norint pasiekti aukštų rezultatų tikrai nepakanka retų prisėdimų prie medžiagos, kurią stengiamasi išmokti. Tinkamai ir produktyviai išnaudoti savo laiką padeda trumpalaikių ir ilgalaikių darbų planavimas. Taip pat visada padeda, kai tam tikra medžiaga yra vis pakartojama laiko bėgyje, taip galima žymiai daugiau norimos informacijos sutalpinti ilgalaikėje atmintyje“, – teigia medicinos studentas.
E.Zaboras įsitikinęs, kad tam tikro mokomojo turinio pateikimas atsižvelgiant į neuromokslo principus palengvintų žinių įsisavinimą ir daugeliui mokinių. Tai būtų tikrai naudingiau negu senovinis „kalimas“.
„Yra atlikta labai daug tyrimų apie skirtingus mokymosi metodus. Kai kurie yra tikrai veiksmingi bei padeda žmonėms geriau įsisavinti informaciją. Platus naujausių metodų taikymas mokyklose labai palengvintų mokinių mokymąsi. Tradicinį prisėdimą prie knygų ir „kalimą“ privalo pakeisti labiau ištęstas informacijos įsisavinimas, dėl kurio mokiniai nepamirštų visko iš karto po atsiskaitymo. Pasenusių mokymo metodų pakeitimas kartu su kitomis švietimo reformomis tikrai prisidėtų prie geresnių mokinių rezultatų bei bendro pasitenkinimo mokslu, mokykla“, – teigia E.Zaboras.
Keičiasi ir mokinių vadovėliai
Mokymo(si) priemonių ir edukacinių sprendimų rengėjai taip pat atsižvelgia į naujausias švietimo tendencijas, įvairių sričių mokslininkų tyrimų rezultatus, išvadas ir rekomendacijas. „Šviesos“ ugdymo metodikos ekspertė L.Virozerovienė su komanda atidžiai seka, ką apie žmogaus smegenis, mokymąsi ir išmokimą rašo ir rekomenduoja pasaulio ir Lietuvos neuromokslininkai.
„Įdomu tai, kad tyrimai atskleidė ne tik naujų mokymosi metodų veiksmingumą, bet ir patvirtino kai kuriuos senuosius, laiko patikrintus metodus... Pavyzdžiui, Sokratiškasis klausinėjimas net ir šiandien yra vienas iš veiksmingesnių metodų, skatinančių gilesnį mokymąsi ir geresnį išmokimą. Taip pat padeda naujai išmoktų dalykų kartojimas, kuris irgi nėra naujas principas.
Tačiau šiandien jau žinome, kad kartojimas yra pagrįstas smegenų tyrimais, kad jis turi vykti tam tikrais periodais, kartojant ne visai tą patį, o keičiant sąlygas, kontekstus, sudėtingumo lygį. Todėl naujų vadovėlių ir veiklos sąsiuvinių ar užrašų turinį konstruojame taip, kad juose atsirastų neuromokslu pagrįstų mokymosi metodų ir principų taikymas, o mokomosios medžiagos pateikimas, mokymosi priemonių struktūra padėtų kiekvienam mokiniui mokytis ir išmokti“, – teigia L.Virozerovienė.
Ekspertė atkreipė dėmesį, kad yra ir visai naujų dalykų, griaunančių įsisenėjusias nuostatas – pavyzdžiui klaidingą mitą apie mokymosi stilius ar taip vadinamą „multitaskinimą“. L.Virozerovienė pataria nepulti į kraštutinumus, o kritiškai atsirinkti, kas yra tikrai vertinga, prasminga ir kūrybiškai pritaikyti tai ugdymo procese ir turinyje.
Mitas apie skirtingus mokymosi stilius
Įsiklausome, ką neuromokslininkai kalba apie tam tikrus mitus švietime. Štai neuromokslininkė dr. U.Neniškytė paneigė klaidingą įsitikinimą, kad kiekvienam asmeniui geriausiai tinka tik vienas tam tikras mokymosi stilius: vizualinis, kinestetinis ar audialinis. Naujausi tyrimai rodo, kad mokymosi medžiagos diferenciavimas pagal skirtingus tipus nepadeda pasiekti geresnių mokymosi rezultatų.
„Suprasdami, kad kiekvienas geriausiai išmokstame kombinuodami kelis mokymosi stilius, medžiagą mokymosi priemonėse pateikiame įvairiomis formomis: ne tik tekstu ir iliustracijomis, bet ir video, audio, (išlaikant tam tikrą santykį), ne tik popieriniu, bet ir skaitmeniniu formatu, skatiname užduotis atlikti įvairiais būdais“, – teigia L.Virozerovienė.
Klaida manyti, kad galime vaiką išmokyti
Kitas neteisingas įsitikinimas – kad vaiką galima išmokyti. Pasak neuromokslininkės dr. U.Neniškytės, iš esmės nieko negalime išmokyti, galime tik sudaryti galimybes mokytis, o mokinys turi aktyviai mokytis pats. Mokytojas gali tik pateikti reikiamą medžiagą, ją nuosekliai ir aiškiai išdėstyti, nurodyti esamas žinių spragas, suteikti tinkamą mokymosi aplinką, bet jis negali išmokyti.
„Matome, kad tai yra labai susiję su mokymosi motyvacija. Kaip ją paskatinti, palaikyti? Tai iššūkis ne tik mokytojams, tėvams, bet ir mokymosi priemonių kūrėjams. Siekiame atskleisti naujų dalykų mokymosi prasmę, atsakyti į dažnai vaikų keliamą klausimą „kodėl to man reikia mokytis?“, kad vaikui būtų aktualu, įdomu, skatintų gilintis, tyrinėti, mokytis pačiam.
Taip pat atsižvelgiame į tai, kad mokymosi procesas ir turinys vaikui turi kelti geras emocijas, nes baimė ir įtampa blokuoja smegenų veiklą, neleidžia priimti naujų dalykų arba juos atsiminti ilgesnį laiką. Tie, kurie jau seniai baigė mokyklą ir laikė egzaminus, ko gero, dabar negalėtų atgaminti daugelio žinių, kurias turėjo tuo metu. Bet visi tikrai prisimins įvairias emocijas, būsenas, smagius nuotykius, įvairių įspūdžių sukėlusius patyrimus iš mokyklos laikų“, – teigia L.Virozerovienė.
Svarbiausia – nenukrypti į kraštutinumus
Galiausiai „Šviesos“ ekspertė pamini dar du vienas kitam prieštaraujančius įsitikinimus, kurių abiejų visiškai sugriauti negalime, nes tiesa slypi kažkur per vidurį. Pagal vieną įsitikinimą svarbiausia – žinios (faktai), o pagal kitą – priešingai, kad žinių nebereikia ir būtina, kad vaikas faktus ir teorijas atrastų, susikonstruotų pats.
„Tačiau, anot neuromokslininkės Emilės Radytės, jeigu mokykloje norima ugdyti kritinį mąstymą – pirmas dalykas, kurio reiktų imtis, yra mokyti žinių ir faktų iš tos srities, apie kurią turėtų būti kritiškai mąstoma. Taigi, balansas tarp faktų, teoremų, taisyklių mokymosi ir aktyvaus tyrinėjimo, kūrybiškumo ieškant, atsirenkant ir atrandant sau svarbius dalykus, turi būti išlaikomas ne tik mokymosi procese, bet ir turinyje“, – teigia L.Virozerovienė.
